,,Sniegenų Kalėdos”
Mažieji 1 PM grupės vaikai kaip reikiant įsisuko į šv.
Kalėdų laukimo šurmulį: ketvirtadienį apsilankė pas ,,
Spindulio“ progimnazijos draugus -1B klasės mokinius
(mokytoja Virginija Lučunienė). Priešmokyklinukai
stebėjo nuotaikingą miuziklą ,,Sniegenų Kalėdos“.
Mokinukų vaidinimas ir muzikiniai kūrinėliai tarsi
užbūrė kalėdine nuotaika, dar labiau sušildė mažųjų
širdeles. Pajautėme, kad ir su didesniu būriu naujų
draugų, stebuklo laukimas gali būti džiugus. Tegu
atskubančios šventės suteikia jaukumo, ramybės ir
tikėjimo, kad dar daug gražaus laukia ateityje…
2019–uosius palydint… Ar laikas – brangiausias mūsų turtas?
Laikas skaičiuojamas sekundėmis, minutėmis, valandomis, paromis,
mėnesiais, metais, amžiais bei tūkstantmečiais. Jis teka lyg vanduo
tarp mūsų pirštų, tai yra neįveikiama jėga. Žmogus paklūsta laikui, bet
ir laikas gali paklusti žmogui.
Laikas yra brangiausias mūsų turtas. Jis yra didžiausia vertybė, kurią
reikia branginti ir tausoti, nes negali panorėjęs atsukti atgal, sustabdyti
ar pasukti į priekį. Tu tik gali prisiminti, kas buvo vakar, apgalvoti, kas
vyksta dabar ir pabandyti suplanuoti, kas įvyks rytoj.
Žmonės, kurie tausoja ir išmintingai planuoja laiką, yra apdovanojami
gražiu, produktyviu bei turiningu gyvenimu. Išmintingai planuoti savo
laiką turime jau dabar, kad netektų to vėliau gailėtis. Dauguma mano
bendraamžių švaisto laiką žiūrėdami televizorių, žaisdami
kompiuterinius žaidimus, beprasmiškai leisdami laiką gatvėje, tačiau
tai neprasminga! Mano manymu, prasmingiau yra nuvykti į parodą,
keliauti, skaityti, susipažinti su įdomiais žmonėmis, plėsti savo žinias,
leisti laiką su artimaisiais, nes nežinome, kiek žemėje gyvensim.
Tačiau yra žmonių, kurie neigia, kad laikas yra brangiausias turtas. Jie
mano, kad laikas yra mažiau svarbus už malonumus ar net mažiausius
daiktus. Taip pat kai kurie mano pažįstami mano, kad svarbiausi mūsų
gyvenime yra pinigai. Norėčiau tam paprieštarauti, nes kam yra tekę
susidurti su skausmingomis gyvenimo akimirkos, tikrai pritars, kad
laimės piniguose nerasime.
Tad artėjant gražiausioms metų šventėms pagalvokime apie kiekvienam žmogui suteiktą dovaną –
laiką. Branginkime ir naudokime jį prasmingai, nes tik tada būsime apdovanoti „sultingu“ gyvenimu.
Benediktas Užkuraitis, 6a
Su tėveliais keliauti smagiau
Vieną gražų šeštadienio rytą, 2c klasės mokiniai, lydimi klasės
auklėtojos ir tėvelių išsiruošė į edukacinę ekskursiją “Prie balto
kūčių stalo”, aplankant Arklio muziejų, Puntuko akmenį ir Lajų taką.
Kaip smagu keliauti, kai mažuosius lydi tėveliai. Jų rūpestis, šiluma
ir meilė lydėjo antrokėlius visos ekskursijos metu. Juk tiek mažai
laiko mes skiriame savo vaikams. Kaip gera prisiglausti prie mamos,
pajausti jos apkabinimą ir rūpestį visos kelionės metu.
Nors oras mūsų nelepino, bet nuotaika buvo puiki. Juk mes
buvome visi kartu, niekas niekur neskubėjo, visas dėmesys buvo
atiduotas vaikams.
Arklio muziejuje mus pasitiko šeimininkė, kuri papasakojo šio
muziejaus atsiradimo istoriją, įdomu buvo sužinoti apie pašto
arklius Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kaip arkliai gabendavo
paštą, kokias karietas jie tempdavo.
Tėveliai džiaugėsi girdėdami kaip jų vaikai puikiai atsakinėja į užduodamus klausimus ir gražiai
elgiasi ekskursijos metu.
Pasivaikščioję po muziejų, priėjome Striukų sodybą, kur mus pasitiko Kalėdų Senelis su dainomis,
muzika, mįslėmis ir šokiais. O viduje mūsų laukė sodybos šeimininkė, kuri papasakojo apie senovės
lietuvių Kūčių ir šv. Kalėdų papročius bei tradicijas. Ragavome 12 patiekalų: duonos, kūčiukų,
medaus, spanguolių, obuolių, kviečių kruopų, silkės, krosnyje keptų bulvių, kopūstų, aguonų pieno,
spanguolių kisieliaus. Vėliau išbandėme įvairius burtus, kuriuos anksčiau darydavo per Kūčias.
Laikas praleistas kartu yra neįkainuojamas. Tėvelių skirtas laikas yra brangus ir neužmirštamas.
Džiaugiuosi, kad mūsų klasėje tėveliai daug laiko skiria savo vaikams. Nuolat jais rūpinasi, padeda,
lydi visų ekskursijų metu. Juk tą ką mes patirsime vaikystėje, atsiminsime visą likusį gyvenimą.
Šv. Kalėdų belaukiant
Prasidėjo Adventas. Jau skaičiuojame savaites,
dienas iki šv. Kalėdų. Mūsų mažieji I PM grupės ,,
Spiduliukai“ susipažįsta su tikrąja Kūčių bei šv.
Kalėdų prasme, tradicijomis. Kad tai nebūtų tik
išgirstas pasakojimas iš mokytojos lūpų, o reali,
vaikams prieinama kalba papasakota kūdikėlio
gimimo istorija, nusprendėme pasinaudoti mūsų
auklėtinės Dominykos mamos Anželikos talentu.
Taigi, mes paaiškinome mamytei ko norime ir štai…
kuo puikiausia metodinė priemonė ,,Prakartėlė“ jau
mūsų klasėje.
Prakartėlė – Šv. Kalėdų simbolis, inscenizuotas
Jėzaus gimimo vaizdas. Tarp Prakartėlės figūrų visada būna kūdikėlis Jėzus, šv. Marija, šv. Juozapas.
Taip pat gali būti gyvulėlių, piemenukų, Trijų Karalių figūros. Mūsų klasės Prakartėlė veikėjais
pasipildo kas savaitę iki šv. Kalėdų ir tęsis iki Trijų Karalių. Visus susidomėjusius kviečiame į svečius
pamatyti ir įvertinti! Dėkojame mamytei Anželai Araminienei už bendradarbiavimą. Šviesaus ir
prasmingo laukimo…
3c ir 3d klasių kelionė į Arklio muziejų
Lapkričio 28 d. 3c ir 3d klasės mokiniai nutarė
aplankyti už 8 kilometrų nuo Anykščių esantį
unikalų Arklio muziejų – vienintelį Lietuvoje, kurį
įkūrė 1978 m. agronomas prof. Petras Vasinauskas.
Autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje
susipažinome su mūsų etninės kultūros simboliu –
duona, jos keliu nuo rugių sėjos iki duonos riekės.
Maloniai sutikusi gaspadinė papasakojo apie rugių
sėjimą, kūlimą, malimą, duonos raugimą ir
užmaišymą. Sužinojome apie senolių duonos
kepimo papročius ir pagerbimo ritualus, šeimos
tradicijas, susipažinome su senoviniais buities
rakandais. Kiekvienas turėjo galimybę suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo
duonos kepalėlį. Kol kepė duonelė, aplankėme Arklio muziejų.
Aplankėme audėją, kuri papasakojo ir parodė, kokie audiniai pasaulyje buvo seniausi ir kam jie
naudoti. Susipažinome su įvairiais juostų audimo būdais. Audėja pademonstravo kaip senovėje
audėjos audė.
Taip pat sužinojome apie vieną seniausių amatų – puodžiaus amatą. Išgirdome pasakojimą apie
molio kilmę, trumpai apžvelgė keramikos istoriją. Apžiūrėjome senosios buitinės keramikos
pavyzdžius.
Grįžtant į trobą sutikome kalvį, kuris pakvietė į savo kalvę. Jis parodė kaip galima perlenkti geležį.
Leido patiems padirbti su dumplėmis, kad geriau degtų ugnis. Leido kalti įkaitintą geležį.
Sugrįžus į trobą, mūsų laukė paruoštas stalas su kaimiškomis vaišėmis. Pasistiprinę ir padėkoję
šeimininkei tęsėme kelionę ir aplankėme Puntuko akmenį, kurį pabandėme pastumti iš vietos, deja,
jis buvo stipresnis.
Pavargę ,bet pilni naujų patyrimų grįžome į Vilnių.
Esu matomas, nes turiu atšvaitą
Žiemai prasidėjus, 2 b klasės mokiniai  turėjo smagią, pažintinę integruotą pamoką apie saugų eismą, saugų elgesį tamsiu paros metu. Sužinojome, kodėl būtina ne tik turėti, bet ir matomoje vietoje segėti atšvaitą tamsiu paros metu. Kalbėjom apie atšvaitų rūšis, jų tinkamus ir taisyklingus nešiojimo būdus. O smagiausia dalis  – gaminomės pakabinamus ir priklijuojamus atšvaitus įvairiausių formų ir dydžių, kuriuos galėjome pritaikyti  ant drabužių, kuprinių bei įvairių daiktų. Mokiniai atšvaitus iš karto prisisegė tinkamose vietose ir nuo šiol gatvėse bus matomi ryškiau. 
Pasakiška savaitė
„Seku, seku pasaką. 
 Vilkas rijo ašaką.
 Ilgą, kaip smilga,
 Aukštą, kaip šaukštą“.
      Pasakos sekimas ar skaitymas yra pats geriausias laikas, skiriamas tik vaikui. Praktika ir tyrimai rodo, jog su vaiku kasdien reikia pabendrauti akis į akį bent 20-30 minučių. Ne pjaustant bulves, ne šluojant, o atsidėjus: žaidžiant, piešiant ar tiesiog skaitant pasakas, kad vaikas lavintųsi – ir socialiai, ir emociškai. Pasakų sekimas ir jų kūrimas kartu su vaiku užtikrina gerą ir efektyvų laiko praleidimą kartu. Visą savaitę su vaikais nagrinėjome  ypatingas pasakas, kurias seka mažiesiems jų seneliai. Džiugina tai, kad šiuolaikiniai seneliai vis dar palepina mažuosius išskirtinėmis pasakomis.  Išgirdome daug tradicinių pasakų, tokių kaip „Raudonkepuraitė“, „ Trys paršiukai“ ir kt., bet buvo ir mažai girdėtų, primirštų pasakų pavyzdžiui „ Kaimo ir miesto pelės“, „ Vargšas žmogus ir laimė“.  Šios pasakiškos savaitės rezultatas,  vaikų iliustruota knyga „Mūsų senelių pasakos“, kurią mažieji mielai varto, atrasdami vis kažką naujo.
Pažintis su žirgais
Kamilė: „Man ši ekskursija patiko. Moteris labai įdomiai papasakojo apie žirgus ir jų gyvenimą. Žirgai buvo labai mieli. Paskui leido jodinėti žirgų. Iš pradžių bijojau, bet paskui buvo nebaisu. Man labai patiko juos maitinti.“
Benediktas: „Išvyka į žirgyną man labai patiko. Žirgyne mačiau labai daug žirgų, kurie buvo nuostabūs. Įpusėjus ekskursijai jodinėjau ant arklio. Jeigu man pasiūlytų vykti į šį žirgyną dar kartą, mielai sutikčiau.“
Paulina: „Ši kelionė su klase buvo pati geriausia. Man labai patiko. Mokytoja taip pat bijojo joti žirgu, bet išdrįso, todėl išdrįsau ir aš, įveikiau savo baimę.“
Urtė: „Man patiko. Žinoma, žirgai buvo įdomiausia dalis, nes esu žirgus mačiusi realybėje tik vieną kartą. Turėjau galimybę pamaitinti ponį ir tai buvo „kieta“. Kol laukiau eilėje, gerai praleidau laiką su katinu, o jodinėti buvo tikrai linksma.“
Lapkričio pabaigoje 6a klasės mokiniai popietę praleido Vilniaus Jojimo klube, įsikūrusiame
autentiškame senajame Buivydiškių dvare. Tai vienas seniausių Vilniaus apylinkių dvarų, minimas
dar XII a. kryžiuočių kronikose. Dvarvietė yra dirbtinai supiltoje kalvoje, o ją supa Sudervėlės upelio
tvenkiniai.
Jojimo klubo žirgyne mokiniai susipažino su ten gyvenančiais dvylika žirgų. Vieni jų ruošiami
rimtam sportui ir varžyboms, o kiti kantriai leidžia laiką su jojimo mėgėjais. Moksleiviai bendravo su
skirtingų veislių žirgais: trakėnu, holšteinu, oldenburgu, žemaituku bei poniuku Skambučiu. Taip pat
sužinojo apie žirgų dienotvarkę, mitybą, transportavimą, priežiūros priemones bei reikmenis,
reikalingus pasirinkusiems šį sportą. Žinoma, mokiniams labiausiai patiko maitinti žirgus bei jodinėti.
Šią pramogą daugelis mūsų pabandė pirmą kartą gyvenime. Tai puikis patirtis bei nenusakomas
jausmas.
Štai kaip apie šią išvyką atsiliepia 6a klasės mokiniai:
Tolerancijos dienos renginys ,,Draugystės iššūkiai”
KAS YRA TOLERANCIJA? Tolerancija – tai pakantumas, mandagumas,  pagarba kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Norėdamos plačiau pakalbėti apie toleranciją, lapkričio 14 dieną Vilniaus ,,Spindulio” progimnazijos socialinė pedagogė Lina Povilionienė ir muzikos mokytoja Lina Gubanovienė surengė Vilniaus m. 5-6 klasių mokinių kūrybos ir žinių konkursą ,,Draugystės iššūkiai”. Džiaugėmės sulaukę mokinių komandų iš Vilniaus ,,Ryto”, ,,Gerosios Vilties”, Simono Stanevičiaus progimnazijų. Stebėjome puikius komandų prisistatymus, įnirtingą kovą protmūšių metu, taip pat komandoms reikėjo pasirungti įveikiant judriąsias užduotis. Mokinių pasirodymus, atsakymus į klausimus stebėjo ir vertino Vilniaus m. 5-ojo PK bendruomenių pareigūnės Kristina Bikbajeva ir Laura Šimonienė bei Vilniaus ,,Spindulio” progimnazijos pavaduotoja ugdymui Lilija Simonaitienė.
Dėkojame šauniems renginio dalyviams bei jiems pasiruošti padėjusiems mokytojoms. Geros emocijos ir šypsenos lydėjo viso renginio metu.
Piešimas su folija „Rudens vakaras“
RUDUO…
Vieniems ruduo – lietus, krentantys lapai, atvėsęs oras,
besikeičiančios gamtos spalvos, obuoliai, moliūgai…
Kitiems ruduo kelia liūdesį, blogas mintis, depresiją…
Taigi, kodėl galima mylėti rudenį ir, ką įdomaus bei
jaukaus galima nuveikti:
deginti žvakes tam, kad suteikti jaukumo, šilumos ir
energijos savo sielai bei namams;
galima smilkyti cinamono/vanilės smilkalus arba
eterinius aliejus, kurie suteikia energijos, veikia
atpalaiduojančiai;
galima pasižiūrėti kokį nors filmą;
galima pasivaikščioti lietuje, net jeigu jo ir nemėgstate…lietus turi savo energetiką, jis gali
nuplauti net ir juodžiausias mintis;
galima vakarais stebėti žvaigždes ir mėnulį, ir pajausti, koks yra visiškai kitoks rudens mėnulis…
Taigi, mes nutarėme praskaidrinti savo rudenišką nuotaiką savo menišku darbeliu su folija.
Pabandėme su folija nupiešti rudens vakarą, kai mėnulis tyliai leidžiasi horizonte. Dirbome išsijuosę
dvi pamokas ir rankose turėjome užbaigtą, nuostabų meno šedevrą, kurį galima gražiai įsirėminti ir
pakabinti ant sienos. Jis ilgam suteiks džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi!
Kūrybinės jums nuotaikos!