Garsų tarimo trūkumai yra lengviausiai pastebimi, tačiau mokymuisi jie poveikį gali daryti tik tada, jeigu vaikas dėl aplinkinių kritikos vengia kalbėti. Rašto darbuose klaidos retesnės: kartais praleidžiama raidė (jeigu to garso netaria) arba keičiama kita raide.

 Foneminė klausa – žmogaus gebėjimas skirti  panašiai skambančius garsus žodyje. Nesusiformavus foneminei klausai, vaikas suvokia ne tai ką mes jam sakome, o tai ką jis išgirsta – kai ką tiksliai, o kai ką tik apytiksliai.   Vaikai, turintys neišlavintą foneminę klausą, kalbėdami daro įvairių garsų keitimo klaidų, o rašydami painioja panašiai skambančių garsų raides: skardžiųjų ir dusliųjų, kietųjų ir minkštųjų priebalsių, ilgųjų ir trumpųjų balsių, e, ė ir ie, o ir uo balsių ir dvibalsių.

   Labiausiai nukenčia kalba, kai sutrinka visos jos sritys. Vaikas netaisyklingai taria kalbos garsus. Kartais gali ištarti izoliuotus garsus, bet painioja juos kalbėdamas. Neskiria panašiai skambančių garsų. Silpni garsų analizės  įgūdžiai. Geba įvardinti aplinkos daiktus, bet pasitaiko netikslių sąvokų. Nežino kai kurių apibendrinančių žodžių. Menkas sinonimų kiekis. Sakiniuose  pasitaiko derinimo, prielinksnių parinkimo klaidų.  Skaitymo įgūdžiai šių vaikų taip pat būna silpni. Nukenčia ir kitų dalykų mokymasis, kada reikia pasakoti, aprašyti, spręsti žodinius uždavinius ar pan.

     Kalbos ir kalbėjimo sutrikimus galima įveikti arba sušvelninti. Kuo geriau pasiseka pašalinti – tuo geriau mokiniui sekasi mokytis.  Korekcinis darbas vyksta logopedinių pratybų metu, tačiau tėvai ir patys gali padėti ugdyti savo vaiko kalbą. Pagrindinė taisyklė – daug bendrauti: pasakoti, ką veikiate, planuojate, matote, žinote, svajojate…

Literatūroje apstu įvairių šokio apibrėžimų, tačiau visi autoriai vieningai teigia, kad  šokis  - ne tik kūno ir sielos kalba, bet ir mąstymas. Anot mokytojo K. Andrijevskio, šokis yra vienintelė sporto šaka, kur daugiausia dirba smegenys. Tyrimais nustatyta, kad šokis gerina protinius gebėjimus, o pasak šokio terapijos specialistės Gintarės Pupinytės, šokis – tai raktas į save ir mus supantį pasaulį.

Kartais tėvai  klausia mokytojo, ar visi gali šokti? Atsakymas vienareikšmiškas. Visi. Pasak Kęstučio Andrijevskio, šokis ugdo harmoningą vaiko asmenybę, visapusiškai ją vysto. Šokantys išsiskiria savo eisena, laikysena klasėje.

Šokio pamoka pradinėse klasėse (ir ne tik) yra tokia pat svarbi, kaip matematika ar lietuvių kalba. Per pamoką mokiniai mokomi klausytis muzikos, išgirsti ritmą, koordinuoti kojų, rankų, pečių, viso kūno judesius, jausti, į kurią pusę judėti, jausti savo svorio centrą, reguliuoti laikyseną. Šokis moko susikaupimo, susitelkimo, dėmesio koncentravimo, nes vienu metu “užimta” ir kojos, ir galva, ir rankos, ir mintys, ir visas kūnas.  Šokyje vaikas turi būti vientisas. Šokio pamoka – tai drausmės ir tvarkos pamoka, ne tik tiesiogine drausmės prasme, bet ir kūno drausmės prasme. Visiškai akivaizdu, kad pagerėja šokančių vaikų laikysena.

Šokių pamoka – tai ir mokymosi bendrauti pamoka, partnerystės tarp mergaičių ir berniukų pamoka. Šokis lavina muzikinį, estetinį skonį, moko vaiką atskirti, kas yra gražu, o kas ne, suteikia galimybę išreikšti, išlaisvinti jausmus, o kartu tai ir bendras kultūrinis išprusimas, akiračio plėtimas.

Šokantys vaikai žymiai lengviau komunikuoja, labiau atsiskleidžia jų saviraiška, kūryba, vystomas emocinis intelektas.

Tai tik keletas mokytojo Kęstučio Andrijevskio pastebėjimų apie šokio pamokų prasmę ir reikalingumą mokykloje. 

Ir pabaigai retorinis pasiūlymas. Jeigu šoktų visa Lietuva – ir pasaulis būtų gražesnis, ir mes geresni.