Vilniaus pažinimo dienos
2018-10-26 „Spindulio“ progimnazijoje – Vilniaus pažinimo diena. 3c klasės mokiniai vyko į VU Botanikos sodą. Pagal gidės nupasakotą augalo apibūdinimą, vaikai turėjo šį augalą  surasti. Išsiaiškino, kokiu būdu dauginasi šis augalas, iš kokios šalies buvo atvežtas į Botanikos sodą, sužinojo, kad čia auga 10.000 įvairių rūšių augalų. Apsilankėme rododendryne, kaktusinių augalų oazėje, rinkom augalų sėklas, grožėjomės dekoratyvinių kopūstų kolekcija, vaistiniais ir vis dar tebežydinčiais augalais. Gėrėjomės rudenėjančia gamta, atsidūrėme nepaprastoje gryno oro, tylos ir ramybės saloje. Gerai pailsėjome, patyrėme malonių įspūdžių.
Lapkričio mėn. veiklos planas
Matematika ketvirtokų kūryboje
Nustatėme projekto taisykles (kaip gi matematika be taisyklių), pakartojome geometrines sąvokas ir leidomės užvaldomi matematinio mąstymo bei fantazijų. Kvadratas, stačiakampis, apskritimas, skritulys, kampas, kraštinė, ilgis, plotis, centras, spindulys, skersmuo, perimetras, plotas, planas, ilgio matai. Visa tai turėjo “atsirasti” kambario projekte. 
Pasyvių stebėtojų ir žiūrovų nebuvo. Braižėme, mąstėme, skaičiavome, samprotavome visi. Aktyvumas buvo beribis. Ir klasės lentoje, ir baltuose lapuose vienas paskui kitą “dėliojosi” keturkampiai, apskritimai, atkarpos, t.y. langai, durys, spintos, lovos, stalai, kėdės, kilimai ir kiti labai svarbūs kambario interjero elementai. Reikėjo apgalvoti tiek poilsio, tiek darbo zonas. Ar lango dydis netrukdys pastatyti spintą šalia lovos? Ar bus vieta pažaisti su draugu? Ar televizorius nebus per arti darbo stalo? Išmatavome sienų, baldų ilgius, apskaičiavome perimetrus ir plotus, prisiminėme įvairiausius ilgio matavimo vienetus, įtvirtinome braižymo skriestuvu ir liniuote įgūdžius. 
Mastelio nesilaikėme, nežinome dar šios sąvokos. Tikslas mūsų buvo kitas – pažinti matematiką naudojant realaus pasaulio/gyvenimo/buities kontekstą, išmokti taikyti geometrines sąvokas, taisykles praktikoje per kūrybinį procesą. Didžiuodamasi savo ketvirtokais drąsiai teigiu, kad šį tikslą pasiekti mums pavyko. Gal vieniems silpniau, kitiems stipriau, bet kiekvienam pavyko individualiai pagal jo paties gebėjimus. Geriausi ir pagal visas taisykles atlikti darbai buvo iškabinti visų klasės draugų peržiūrai bei geriausio projekto išrinkimui. Vyko balsavimas. Ir labai džiugu, kad balsavimas buvo ne dėl “draugystės”, bet dėl “profesionalumo”. Įvertinti objektyviai išmokome! 
Nugalėtojai išrinkti, šokoladai įteikti, rankos paspaustos! 
O man, mokytojai, didžiausia šios pamokos vertė – pasakyti vieno mano judraus mokinuko žodžiai: 
“Pasirodo, matematika iš tikrųjų būna reikalinga!” :)
Projektas “Mano svajonių kambarys”
Ar lengva matematiką paversti kūryba?
Į šį klausimą bandėme atsakyti kartu su 4b ir 4c klasės
mokiniais jų eilinėje matematikos pamokoje. O gal ir ne
eilinėje, hmm… Mat tą dieną, tą matematikos pamoką ant
stalų gulėjo ne vadovėliai, pratybos, sąsiuviniai langeliais.
Aplinką ir matematinę nuotaiką kūrėme kitaip.
Pasiklojome pačius didžiausius piešimo lapus, į rankas
pasiėmėme smailiai nudrožtus pieštukus, liniuotes,
skriestuvus ir leidomės į kūrybinį procesą – “Mano svajonių
kambario projektas”.
Valdovo karūna
Spalio 26 d. progimnazijoje vyko integruotos pamokos tema „Vilniaus
pažinimo diena“. 1 b klasės mokiniai vyko į Valdovų rūmų edukacinį
užsiėmimą „Valdovo karūna“. Mokiniai susipažino su valdovų valdžios
ženklais, išskirdami didelį dėmesį valdovo karūnai. Matė, kokio tipo
karūnas nešiojo mūsų šalies valdovai ir valdovės. Užduodami rūpimus
klausimus, sužinojo, kuo skiriasi valdovas nuo pavaldinių, kodėl karūna
būtent tokios formos ir kodėl ji buvo
gaminama iš aukso ir puošiama raudonu
audiniu bei brangakmeniais.
Mokiniams Valdovų rūmai ir valdovų
atributai (sostas, skeptras, karūna)
padarė didelį įspūdį. Vainikuodami
žingeidžią dieną, mokiniai iš modelino patys pasigamino pakabuką su
karūnos atvaizdu.
4b kelionė į LDK amatų dirbtuves
Paskutinę dieną prieš rudens atostogas 4B klasės mokiniai į mokyklą rinkosi linksmi ir atsipalaidavę. Kai kurie, žinoma. Kitiems ši diena rodėsi rimta. Įsivaizduokite, kaip ir man, naujai mokinių auklėtojai Sonatai Grėbliūnaitei – mat pirmą kartą visi kartu turėjome iškeliauti į kelionę. Ir ne bet kokią – edukacinę!  Pasikalbėję apie saugaus elgesio taisykles, greitai atlikome apklausą – kas ta edukacija? Ko mums iš jos tikėtis? Ko edukacijai tikėtis iš mūsų? Mokiniai klausė, ar edukacija kaip nors susijusi su virtualia mokymosi aplinka EDUKA? Nutarėme tiesiog keliauti ir viską išsiaiškinti, o į šį nuotykį pasikvietėme ir istorijos mokytoją, bibliotekininkę Neringą Vaitiekūnienę.
O peržengę dirbtuvių slenkstį nuostabos ir šypsenų radome su kaupu. Pasirodo, tokiose dirbtuvėse įvairiausius amatus žmonės dirbo dar prieš kelis šimtus metų – senovinėmis staklėmis rišo ir spaudė knygas, gamino juvelyrinius dirbinius iš odos ir sumedžiotų žvėrių kaulų. O mes dabar darysime kažką panašaus? Rimtai? Vaikams sunku suprasti tokį didelį laiko mastą –  ar iš tiesų šiandien mums dar gali būti įdomu kažkas, kas jau taip… taip… sena? Juk jeigu tavo telefonas skaičiuoja penktus metus, tai iš bėdos kaip ir viskas gerai – dar gali paskambinti mamai ar tėčiui, bet naujausi žaidimų atnaujinimai keliaudami iki tavo ekrano, labai tikėtina, gali kažkur užstrigti. Tai sakote – kelių šimtų metų senumo amatai? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai? Oho. 
Meistrė Virginija Rimkutė ant stalo priešais mus pastatė minkštų siūlų pintinę, liepė išsirinkti gražiausias spalvas ir susikaupti, nes pradėsime mokytis pinti senovines juostas. Iš pradžių susipainiojome tame siūlų voratinklyje kaip maži voriukai – viskas atrodė painu ir neįmanoma. Na iš tikrųjų, pabandykite Jūs nuveikti ką nors panašaus – iš keturių ilgiausių siūlų nupinti vieną dailią juostelę, apyrankę, antkaklį būsimam geriausiam draugui – kačiukui. Ir dar – mūsų daug, o meistrė – viena, visiems reikia jos pagalbos ir patarimų. Bet žinote, po kokių penkiolikos minučių tų pagalbos šūksnių girdėjosi vis mažiau. Gal todėl, kad patys ne tik perpratome, kaip tuos siūlelius vieną su kitu suglausti, bet ir išmokome pamokyti draugą. Ir tai buvo gražiausia mūsų edukacinės kelionės dalis – mes visi, pasikeisdami ir gal patys to nesuprasdami, vieną dieną tapome mokytojais ir šauniais pagalbininkais. Galiausiai apžiūrėję visus dirbtuvių užkaborius, kuriuose radome ne vieną keistą radinį (paklauskite vaikų, kokiomis priemonėmis tose dirbtuvėse meistrai dažo odą), sustojome į kirmėlytę ir iškeliavome atgal… namo. Ir į atostogas!
Žygis nuo mokyklos iki Senamiestyje įsikūrusių Senųjų amatų dirbtuvių nebuvo ilgas (vaikai suskaičiavo – trylika stotelių troleibusu, išmanusis laikrodis dėl tikslumo pridėjo – plius 1706 vaikiškų pėdelių žingsniai iki galutinio tikslo). Tačiau kelionėje svarbiausia ne atstumas, o kažkas, ką keliaujant pavyksta sutikti ar įsidedi kuprinėn (na ar šiaip kokiame atminties krepšelyje) – pasirodo, tai gali būti nebūtinai suvenyras, išdidžiai nusipirktas už per savaitę sutaupytus kišenpinigius, bet ir netikėti įspūdžiai, emocija, šypsena ar naujo potyrio sukelta nuostaba. 
Apsilankymas Genocido Aukų muziejuje
Kaip rašoma oficialiame muziejaus tinklapyje, Genocido Aukų muziejus įsteigtas 1992 m. Tai vienintelis toks muziejus Baltijos valstybėse, įkurtas tame pačiame pastate, kuriame nuo 1940 m. antrosios pusės iki pat 1991 m. rugpjūčio dirbo sovietinės represinės institucijos NKVD ir NKGB-MGB-KGB. Pastato pusrūsyje išlikęs vidaus kalėjimas-tardymo izoliatorius, kuriame nuo 1940 m. rudens iki pat 1987 m. buvo kalinami okupacinei valdžiai neįtikę Lietuvos gyventojai. Lankytojai gali susipažinti su ekspozicija, įrengta buvusioje mirties nuosprendžių vykdymo patalpoje. Muziejus labiau žinomas užsienio turistams nei mums, čia gyvenantiems.
Penktokai, mokydamiesi Lietuvos istorijos, pamokose epizodiškai bus supažindinti su valstybės pokario laikotarpiu. Tad ir ši edukacinė pamoka - ekskursija po buvusį KGB vidaus kalėjimą buvo apžvalginė, pritaikyta 5-6 klasių mokiniams. Po kameras vedžiojo, apie partizanų, politinių kalinių kančias, sovietinių tardytojų  žiaurumą pasakojo istorikas, gidas Ričardas Padvaiskas. O vaikams buvo smalsu ir įdomu viskas – politiniams kaliniams laikyti  įkurtos 58 kameros, paskutinis politinis kalinys šiame kalėjime buvo Nijolė Sadūnaitė, paleista tik 1987 m., kamerose laikydavo po 10-12 kalinių, kurių laikymo sąlygos buvo siaubingos ir antisanitarinės: skurdus maistas, draudimas miegoti dienos metu, karceriai,  naktiniai tardymai, minkštoji kamera, kankinimai, šaudymo kamera ir kt. Mokiniai matė kameras, kur kalėjo partizanų vadai J. Žemaitis, A. Ramanauskas – Vanagas, kunigas A. Svarinskas, kiti žymūs žmonės. Gido pasakojimas, pati muziejaus atmosfera nepaliko nei vieno abejingo: mokinių klausimai ir emocijos liejosi per kraštus. Įdomu muziejuje buvo ir mokytojoms.
Akivaizdu, kad vaikų susidomėjimas istorija ar kitu mokomuoju dalyku po tokių edukacinių išvykų tik stiprėja. Tad tikiuosi šį straipsnį papildyti mokinių įspūdžiais jau po rudens atostogų.
Paskutinę dieną prieš atostogas penktokai, dalis šeštokų kartu su lietuvių kalbos mokytoja J. Peredniene, anglų k. mokytoja A. Čiogliene bei istorijos mokytoja V. Mozuriene apsilankė buvusiuose KGB rūmuose, dabar  Genocido Aukų muziejuje. Gal ir simboliška, kad  pažintis su vienu tragiškiausiu mūsų istorijos laikotarpiu prasidėjo būtent prieš pat Vėlines.
Dominikas:
“Man patiko muziejus, nes buvo įdomu. Pasakojo, kas vyko, kai Lietuva buvo okupuota. Taip pat mus nuvedė į šaudymo kamerą ir rodė trumpą filmuką. Mes apžiūrėjome senas kameras, kuriose buvo įkalinti partizanai. Pasakojo, kaip buvo prižiūrimi kaliniai. Siūlyčiau visiems aplankyti šį muziejų”.
Kamilė:
Muziejuje buvo truputį baisu, nes ten buvo nukankintų žmonių nuotraukos.Bet muziejus yra labai įdomus. Eičiau dar kartą”.
Oskaras:
“Man genocido muziejus labai patiko. Ten net buvo atvažiavęs Popiežius ir padovanojo muziejui žvakidę. Apžiūrėjome ne tik kameras, bet ir kalinių pasivaikščiojimo kiemelį”.
Neda:
Kai atvykome man buvo labai baisu ir nejauku, juk ten kankino žmones. Gidas buvo rimtas, bet netrūko ir juoko. Jis juokavo tokiu veidu, lyg tai būtų tiesa. Kai ėjome į šaudymo kamerą buvo baisu, ėjau susikibusi rankomis su auklėtoja.”
Vilniaus pažinimo diena Gedimino pilyje
Spalio 26 d. 2c ir 2d klasių mokiniai dalyvavo edukacinėje veikloje ,,
Vilniaus pažinimo diena“. Mokiniai tą dieną aplankė Gedimino pilies
bokštą, paminklą LDK didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilniaus
Arkikatedrą ir Bernardinų sodą. Šios ekskursijos metu mokiniai susipažino
su senamiesčiu, sužinojo įdomių faktų apie Vilniaus praeitį.
Nors kai kurie mokiniai jautė nerimą kopiant į kalną, tačiau didžiausią
įspūdį paliko Gedimino pilies bokštas. Susidomėję klausė vadovės
pasakojimų, atsakinėjo į klausimus, žiūrėjo filmą apie Gedimino pilies
atsiradimą ir kt.
Po to smagu buvo atsikvėpti ir išlieti energiją Bernardinų sode
esančioje žaidimų aikštelėje.
Diena buvo pilną įspūdžių ir naujovių.
Mokytojos Daiva Kudulytė ir Dileta Opulskytė
Vilniaus pažinimo protmūšis
    Spalio 26 dieną jau trečiąjį kartą vyko „Vilniaus pažinimo diena“. Visa diena buvo tarsi miesto pažinimo ir pamokų sintezė. Aštuntokai ir dalis šeštokų aplankė Žvėryną: sužinojo mikrorajono istoriją, įvardino išskirtinumą, apžiūrėjo pastatų stilius.  Toliau keliavo pėsčiomis  link Seimo, Martyno Mažvydo bibliotekos. Keliaudami ruošėsi lauksiančiam protmūšiui, nes vieni kitus egzaminavo, koks čia lankomas objektas yra. Gedimino prospektu priėję aplankė atsinaujinusią Lukiškių aikštę, prisiminė, kokios geometrinės formos yra aikštė, prisiminė trapecijos savybes. Muzikos pamoka vyko prie Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, kur susipažino su kariljonu. Tai didžiausias Lietuvoje, moderniausias ir vienas įspūdingiausių regione – turintis net 61 varpą, kurių mažiausio svoris – 8 kg, o didžiausio – 3360 kg. Gaila, kad nuo spalio mėnesio kariljono aplankyti nėra galimybės, bet pavasarį būtinai sugrįš. Muzikos pamoką apie operą ir baletą aštuntokai tęsė prie Operos ir baleto teatro. Pilietiškumo egzaminas vyko Vinco Kudirkos aikštėje.  Pakeliui apsilankė centriniame pašte, išsiaiškino, kuo jis yra išskirtinis, kaip matuojami atstumai tarp miestų, kaip numeruojamos gatvės. Prie Katedros pageidaujantys galėjo sugalvoti norus ir apsisukti ant Stebuklingosios plytelės. Praėję pro Prezidentūrą, Vilniaus universitetą, užsuko į italų kultūros centro kiemelį, iš kurio galima matyti Prezidentūros kiemą. Ten vyko anglų kalbos pamoka, nes mokiniai išgirdo angliškai kalbantį gidą ir pasiklausę suprato, kad mūsų Prezidentė augina bites ir vienas avilys yra matomo kiemo kamputyje. Pasivaikščioję po Vokiečių gatvę, nuvyko į galutinį kelionės tikslą – Adomo Mickevičiaus biblioteką. Mokiniai dalyvavo protmūšyje „Ką žinai apie Vilnių?“. Protų kovoje dalyvavo penkios komandos, kurioms reikėjo atsakyti į įvairius klausimus apie Vilnių: įžymios vietos, asmenybės, dokumentai, paminklai, knygos, simboliai ir kt.  Visos komandos labai stengėsi ir vyko įnirtinga kova, todėl galutiniai rezultatai skyrėsi tik po vieną tašką. Nugalėtojais tapo  komanda „Profai“ (Kamilė Siliūtė (6a kl.), Nerijus Tomus (6a kl.), Beatričė Vosiliūtė (8a kl.), Sandra Skardžiūtė (8a kl.), Žygimantas Baukys(8a kl.). Su mokiniais po Vilnių keliavo matematikos mokytoja Jurgita ir muzikos mokytoja Lina.
     Smagu buvo girdėti, kad mes ten buvome ir žinome, kas tai yra.     
Erdvinis kinas
Spalio 23 d. mūsų mokyklos  priešmokyklinukų grupė lankėsi VGTU Inžinierijos Licėjuje. Šią puikią ekskursiją vaikams suorganizavo Domanto tėtis.  Inžinierijos Licėjuje  žiūrėdami filmą turėjome galimybę susipažinti su naujomis technologijomis, kurios leido pažvelgti į prieš tai neatrastą ir netyrinėtą pasaulį. Žvaigždėtas dangus yra vienas iš pačių gražiausių natūraliai suformuotų gamtos peizažų. Tūkstančiai žvaigždžių verčia mus jaustis labai mažais visatoje. Technologijų tobulėjimui atsirado observatorijos ir galingi teleskopai, kurie mums leido pažvelgti į dangaus platybes iš arčiau.   
II -asis Konstitucijos egzamino etapas įveiktas
   Penktokas Benediktas Užkuraitis buvo vienintelis mokyklos mokinys patekęs į II-ąjį Konstitucijos egzamino etapą (I etape dalyvavo dvidešimt du 5-8 klasių mokiniai). Tad spalio 18 d. antrajame etape Benediktas varžėsi su 623 geriausias žinias pademonstravusiais dalyviais iš visos Lietuvos. 
  Primename, kad I-ame egzamino etape Konstitucijos žinias tikrinosi virš 32 tūkst. žmonių įvairiose amžiaus grupėse. Benediktas varžėsi tarp 5-7 klasių mokinių. Šį kartą reikėjo atsakyti į 19 testinių klausimų ir vieną atvirą klausimą. Teste Benediktas nepadarė nei vienos klaidos. O 20-ąjį (atvirąjį) klausimą vertino centralizuota vertinimo komisija. Deja, bet 20-oji užduotis ir “pakišo” koją penktokui. Įdomu, ar visi galėtumėte išsamiai atsakyti į šį klausimą? - “Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyti šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos pagrindai. Prašome įvardyti keletą iš jų”.
   O kokie paties Benedikto Užkuraičio įspūdžiai po Konstitucijos egzamino?
Apie šį egzaminą nieko nežinojau, kol jo nepristatė istorijos mokytoja, pasiūliusi dalyvauti jame. Aš sutikau, nes man tai pasirodė įdomu.  Nesu dalyvavęs panašiuose konkursuose. Šiais metais pirmą kartą sužinojau apie Lietuvos Konstituciją ir skaičiau ją. Iki pirmo Konstitucijos egzamino etapo ją perskaičiau vieną kartą, praėjęs pirmą etapą perskaičiau dar du kartus. Lietuvos Konstitucijoje man viskas buvo nauja ir labai įdomu. Ką sužinojau naujo? Supratau, koks Lietuvoje valdymas, kokias pareigas atlieka valdžioje dirbantys asmenys, kokias mes, piliečiai, turime pareigas bei teises. Visiems mokytojams ir  mokiniams patarčiau perskaitykite bent vieną kartą svarbiausią Lietuvos dokumentą, o kitais metais pabandykite sudalyvauti Konstitucijos egzamine ir parneškite pergalę į “Spindulio” progimnaziją. Tai bus nepakartojamas ir nepamirštamas įspūdis”.