Socialinis eksperimentas

Negalią mes linkę suvokti kaip galimybių apribojimą, skaudų gyvenimo išbandymą, tačiau septintokai, skaitydami Vandos Juknaitės pokalbių knygą „Tariamas iš tamsos“, buvo maloniai nustebinti, susipažinę su kitokia tiesa.  Pasirodo, regėjimo negalią turintys vaikai mato pasaulį kitaip. Vienas knygos herojus drąsiai teigia: „Mes nematom išorinėm akim, bet mes matom vidine akimi. Ir ta vidine akimi mes matom daug. Tai tikrai nėra tamsa“.

Septintokai įkvėpti tokių kalbinamų vaikų įžvalgų, pabandė suprasti regėjimo negalią turinčio žmogaus pasaulį ir sutiko sudalyvauti eksperimente. Užsirišo akis ir dalį pamokos vaikščiojo tamsoje, pasiskirstę poromis. Iš pradžių judėjo pasirinkta kryptimi, klausydami draugo patarimų, o vėliau vaikščiojo savarankiškai, vadovaudamiesi lytėjimu, klausa ir uosle bei bandė pasaulį pamatyti vidine akimi. Pasmalsaukime, kokie gi buvo septintokų pojūčiai ir emocijos, pasibaigus eksperimentui:

„Pastebėjau, jog paaštrėjo klausa, norėjosi tiesti rankas ir viską liesti. Sunku buvo orientuotis, nors buvau gerai pažįstamoje aplinkoje“. (Agilė)

„Džiaugiuosi, jog galėjau sudalyvauti tokiame eksperimente ir suprasti, kaip jaučiasi regėjimo negalią turintys žmonės. Pradžioje man buvo baisu, tačiau vėliau labai padėjo lytėjimas“. (Arnas)

„Vaikščiodamas tamsoje jaučiausi labai vienišas, todėl tokios savo būsenos išsigandau“. (Giedrius)

„Neįsivaizduoju, kaip galima gyventi nieko nematant. Galvoje mačiau vis kitokius vaizdinius, todėl jaučiausi nesaugiai“. (Adrė)

„Buvo labai baisu, bet tuo pačiu labai smagu. Ėjau į vieną pusę, o atsidūriau visiškai priešingoje. Supratau, kaip sunku orientuotis nematant aplinkos“. (Gytė) 

„Neįsivaizduoju, kaip regėjimo negalią turintys žmonės orientuojasi mieste“. (Simas)

„Buvo nejauku. Nesiorientavau aplinkoje. Atrodė, jog einu pirmyn, o vaikščiojau ratu“. (Lukas)

„Jaučiausi pažeidžiama ir silpna prieš bet kokią kliūtį. Vidine akimi mačiau vis išnyrančius stulpus, kalvas, duobes į kurias galiu įkristi“. (Emilija)