Prieš pat Šv. Velykas 3b klasės mokiniai vyko į Trakų krašto amatų centrą mokytis iš vilnos pasigaminti Velykinį margutį. 

Mokiniai pasidalino savo žiniomis ir patirtimi, kaip švenčiamos Šv. Velykos jų šeimose ir ėmėsi kruopštaus darbo – margučio iš vilnos vėlimo. Vaikai ugdė  pažinimo ir menines kompetencijas per vilnos vėlimo amatą. Edukacijos metu mokiniai atskleidė mūsų šalies etinės kultūros išskirtinumą, neišsenkantį kūrybiškumą ir pasigamino puikų papuošimą  savo namams. 

Po amatų centro trečiokai lankėsi Trakų istorijos muziejuje, kuriame  sužinojo daugiau apie Lietuvos Didįjį kunigaikštį Kęstutį, paties kunigaikščio statytoje pilyje, dalindamiesi savo žinomais faktais paneigė arba patvirtino su šiuo valdovu siejamas legendas ir mitus, išsiaiškino kunigaikščio asmenybės bruožus, suvokė jo, kaip valdovo, indėlį ir reikšmę Lietuvos istorijai. Užsiėmimo metu mokiniai pasigamino su kunigaikščiu Kęstučiu susijusį suvenyrą – jo antspaudą.

   Vilniaus ,, Spindulio“ progimnazijos 1C klasės mokiniai dorinio ugdymo (tikybos/etikos) integruotos pamokos metu rišo verbas. 

   Verbų rišimas vaikų rankomis – tradicijų puoselėjimas nuo mažų dienų. Ne tik menas, bet ir pažinimas. Rišimo metu vaikai klausėsi pasakojimų apie verbų prasmę – kaip jos saugodavo nuo blogio, būdavo šventinamos bažnyčioje, o paskui laikomos namuose prie šventųjų paveikslų. Mažieji nustebę klausė, kad anksčiau verba galėjo būti net tikra kadagio šaka ar net gluosnio vytelė. 

   Pirmokai dažnai pirmą kartą artimiau susiduria su lietuviškomis tradicijomis mokykloje – ir viena iš jų yra Verbų sekmadienio papročių pažinimas bei verbų rišimas. Pirmokėliai ne tik klausėsi pasakojimų apie šią gražią šventę, bet ir patys pabandė susirišti verbas savo rankomis. Ši nuostabi galimybė vaikams išreikšti savo kūrybiškumą ir tuo pačiu ugdyti rankų įgūdžius. Taip pat ugdo kantrybę ir kruopštumą. Kiekvieno verbelė yra tarsi meno kūrinys, kuriuo galima didžiuotis. Vaikai su didžiuliu smalsumu ir užsidegimu įsitraukė į kūrybinį procesą. Dėkojame tėveliams, kad atnešė įvairių džiovintų augalų: iš dzūkų krašto kvepiančiu mišku kadagio šakelių, žolynų, gėlyčių, spalvotų siūlų. Kiekvienas vaikas rinkosi savo spalvas, komponavo augalėlius ir stengėsi, kad jo verba būtų ypatinga.

   Smagu, naudinga ir prasminga. Pasidžiaukime, kad pirmokėliai gali surišti verbas. Puiki proga bendradarbiauti su šeima, mokytojais ir draugais. Ši veikla buvo ne tik smagus rankų miklumo išbandymas, bet ir puiki proga ugdyti pagarbą savo krašto kultūrai. Vaikai pasididžiuodami parsinešė savo verbas namo, kur dalis jų pastatė ant šeimos stalo, ar net kartu su visa šeima keliavo į Verbų sekmadienio švęsti. Šios mažos, tačiau didelės vertės verbos, teikia kiekvienam džiaugsmą ir šilumą į mūsų namus, primindamos, kad mūsų tradicijos gyvos, kai jas puoselėja jaunos kartos. Tad švęskime šį kūrybiškumo ir bendrystės procesą, kuris sujungia mus visus. Pamokoje jautėsi gera mokinių nuotaika, teigiamos emocijos, jų akyse matėme susidomėjimą verbų rišimu, kadangi darbas kiekvienam iš mūsų teikia džiaugsmą.  

 Tikybos vyr. mokytoja Dana Bruzgienė

Pradinių 1C klasės mokytoja Giedrė Karbauskienė

Balandžio 11 d. pasitinkant Verbų sekmadienį, „Spindulio“ progimnazijos 5b klasės mokiniai dalyvavo verbų pynimo edukacijoje ir pynė verbas. Edukacinę pamoką vedė verbų pynimo meistrės – Stanislava Rynkevič ir Alina Rynkevič-Alencinovič, pelniusios valstybinius apdovanojimus už lietuviškų tradicijų saugojimą bei etnokultūros puoselėjimą.

Meistrės verbų pynimo tradiciją tęsia nuo savo prosenelės Marijos Višnevskos laikų ir verbų pynimo tradicijas perduoda iš kartos į kartą.

Neįtikėtina, tačiau šeimoje verbos yra pinamos daugiau kaip 160 metų, o pasaulyje gerai atpažįstamos ir vertinamos. Didžiulio susidomėjimo lietuviška verba susilaukė Indijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje bei daugelyje kitų Europos šalių. Verbų rišimas yra įtrauktas į UNESCO reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Mokiniai sužinojo, jog XIX a. verbos buvo pinamos iš sausų gėlių, žolių ir rugių, nenaudojant dažų. Tai atskleidė tradicinių verbų grožį ir paprastumą, o XX a. pr. imta žoleles, smilgas, rugius dažyti natūraliomis spalvomis iš augalų, kad verbos taptų spalvingesnės ir išraiškingesnės. Penktokai edukacijos metu pynė įvairių formų ir spalvų verbas bei susipažino su jų simbolika. Mokiniai eksperimentavo, dėliojo įvairių spalvų gėles ir žoleles, derindami jas pagal savo pasirinkimus. Kiekvienas mokinys patyrė sėkmę ir buvo patenkintas savo kūrybos rezultatu. Penktokai, sustodami bendrai nuotraukai su verbomis, išreiškė norą dalyvauti tokioje edukacijoje ir kitais metais. Manoma, kad pašventinta verba per Verbų sekmadienį įgyja sakralinę reikšmę ir saugo namus bei namiškius nuo visokio blogio ir nelaimių.

Pasitikti ramiai didžiąsias metų šventes edukatorės palinkėjo visai mokyklos bendruomenei ir padovanojo mokyklai didžiulę verbą, simbolizuojančią pergalę, taiką ir gyvybės atgimimą.

 Susirinkę spaudos konferencijų salėje, du žurnalistai papasakojo apie savo darbą. Jie paaiškino, kuo yra svarbus žurnalisto darbas. Jų tikslas pranešti žmonėms tai, kas iš tiesų rūpi ir sunku sužinoti patiems. Tik tinkamai informuota visuomenė yra atspari visuomenė. Žiniasklaida turi prisiimti savo atsakomybę už pateiktą informaciją. Todėl visa informacija yra tikrinama, žurnalistai vyksta į įvairias, kartais ir pavojingas, vietas.  Paaiškėjo, kad norint būti žurnalistu, neužtenka gražiai atrodyti prieš kameras. Reikia būti atsakingu, teisingu, atkakliu, drąsiu, turėti daug žinių ir kt. 

 Vėliau visi mokiniai žaidė žaidimą ,,Kas tiesa, o kas melas? Įdomiausia buvo dalyvauti spaudos konferencijoje. Tačiau ne visi išdrįso paimti mikrofoną į rankas, sugalvoti ir užduoti klausimą. Dėkojame mamoms Dianai ir Jurgitai už surengtą įspūdingą išvyką. 

 Ąžuolas Lietuvoje (ir daugybėje kitų šalių) nuo seno laikomas miškų karaliumi. Ir ne veltui – šie medžiai simbolizuoja tvirtybę, galią ir ilgaamžiškumą. Manoma, jog mūsiškio Stelmužės ąžuolo amžius gali siekti pusantro tūkstančio metų – kitaip tariant, jis yra vienas seniausių ąžuolų visoje Europoje. Dokumentinio filmo „Ąžuolo širdis“ pagrindinis herojus – kur kas jaunesnis: jam „tik“ 210 metų. Tačiau jis jau pakankamai suaugęs, kad taptų namais ar bent jau laikinu prieglobsčiu daugybei miško gyventojų – nuo voverių iki pelių, nuo šernų iki erelių, nuo skruzdėlių iki gyvačių. Filmo dėka mokiniai susipažino su kultūrinėmis, gamtos pažinimo, socialinėmis ir kitomis tematikomis. Po filmo vyko diskusija, kurios metu mokiniai turėjo galimybę įsigilinti į matytą filmą, mokytis jį analizuoti, interpretuoti, priimti kito nuomonę, užduoti klausimus ir taip aiškintis dviprasmiškas situacijas.