Šių metų vasario 27 – kovo 3 dienomis, pirmą
kartą mokytojo karjeroje, dalyvavau stažuotėje
Prancūzijoje, Puatjė mieste. Stažuotės tikslas buvo
susipažinti ir panaudoti gerąją Prancūzijos
pedagoginę patirtį, tobulinti socialinio ugdymo
mokytojų dalykines ir bendrąsias kompetencijas,
orientuotas į ugdymo proceso efektyvumo
didinimą. Semtis patirties iš kolegų prancūzų
važiavo 10 socialinių mokslų mokytojų iš visos
Lietuvos.
Pirmasis mūsų vizitas buvo Puatjė akademijos rektorate, kuris yra atsakingas už moksleivių
ugdymo užtikrinimą. Akademijos darbuotojai pristatė Prancūzijos švietimo sistemą, kuri iš dalies
yra panaši į mūsų, tačiau turi ir savų skirtumų. Prancūzijos švietimo sistemą sudaro:
Ikimokyklinis ugdymas, kuris nėra privalomas;
Pradinis ugdymas: 1–5 klasės;
Progimnazijos – (Prancūzijoje koledžai): 6–9 klasės;
Gimnazijos – (Prancūzijoje licėjai): 10–12 klasės;
Kaip ir Lietuvoje, mokslas Prancūzijoje yra privalomas iki 16 metų, veikia valstybinės ir privačios
mokyklos. Skirtingai nei Lietuvoje, Prancūzijos licėjuose tik nuo 11 klasės mokiniai turi pasirinkti 3
mokomuosius dalykus, kurių mokysis intensyviau ir jiems bus skiriama daugiau pamokų, o 12
klasėje pasilieka 2 dalykai. Taip mokiniai jau licėjuje yra ruošiami savo profesinei ateičiai.
Akademijoje pristatė ir įtraukiojo ugdymo svarbą. Apie 80 proc. visų negalią turinčių mokinių yra
integruoti į mokyklas. Jiems yra skiriami padėjėjai arba kuriamos atskiros klasės, kuriose yra
užtikrinamas jų mokymas(is). Likusi dalis mokinių, kurie turi sunkią negalią, mokosi sveikatos
įstaigose, kuriose dirba tam paruošti mokytojai.
Stažuotės metu aplankėme ir dvi Prancūzijos mokyklas (licėjus), kuriuose turėjome progą ne tik
pabendrauti su mokytojais, bet ir stebėti jų pamokas. Stebėjome socialinių – ekonominių mokslų
pamoką (lietuviškas atitikmuo būtų pilietinis ugdymas) bei istorijos pamoką. Pastebėjau, kad bent
jau tose pamokose, kuriose teko būti, mokytojai mažai arba apskritai nenaudoja vadovėlių.
Mokytojai turi savo asociacijas, kuriose dalinasi vieni su kitais įvairia medžiaga, informacija ir taip
ruošiasi būsimoms pamokoms. Mokiniai gauna paruoštą dalinamąją medžiagą, su kuria per
pamoką ir dirba. Pamokose dominavo mokytojo vaidmuo, kur mokytojas daugiau pasakoja, o
mokiniai konspektuoja. Mokytojas stengiasi mokinius įtraukti į diskusijas, mąstyti kritiškai. Labai
sužavėjo tai, kaip mokytojai laisvai jaučiasi pamokose, koks lengvas ir atviras yra bendravimas su
mokiniais. Įdomiausia stebint pamokas buvo tai, kad net ir nuvykus 2000 km nuo Lietuvos, pamokų
tipas labai nesiskiria ir, manau, Prancūzų mokytojai turėtų ir iš mūsų ko pasimokyti.
Kito vizito metu aplankėme ir Puatjė mokytojų rengimo universitetą. Norint tapti mokytoju,
pirmiausia reikia gauti bakalauro laipsnį, o tada galima stoti į Mokytojų rengimo universitetą,
kuriame studentams yra suteikiamas magistro laipsnis (studijų trukmė 2 metai). Po to studentai
laiko mokytojų egzaminą ir tada valstybė paskiria, kuriame regione mokytojas privalės dirbti. Iš
vienos pusės, tokia sistema atrenka tik motyvuotus žmones, kurie yra įsitikinę, kad nori dirbti
mokytojais ir po studijų beveik visada yra įdarbinami mokykloje. Lietuvoje daugelis studentų,
baigusių pedagogikos studijas, į mokyklas dažnu atveju dirbti nenueina ir pasirenka kitą profesinę
kryptį. Iš kitos pusės, Prancūzijoje mokytojai negali laisvai pasirinkti norimos mokyklos ar
gyvenamosios vietos, kas Lietuvoje, šiuo atveju, yra privalumas.
Paskutinis mūsų stažuotės vizitas buvo Akademinė tęstinių mokslų mokykla, kurioje mokytojai
gali keltis savo kvalifikaciją. Mokytojams yra organizuojami įvairūs seminarai, kursai ir kiti
užsiėmimai. Šioje akademijoje teko pabendrauti su mokytoju, kuris labai nuoširdžiai pasidalino
savo mintimis apie mokytojo profesiją Prancūzijoje. Visas problemas, kurias išsakė šios akademijos
mokytojas, galime išgirsti ir Lietuvoje: mokytojo darbas nėra vertinamas, darbo užmokestis yra per
mažas, mokytojai turi labai daug darbo, jaučiamas nemažas mokytojų trūkumas. Taip pat kaip ir
Lietuvoje, Prancūzijoje yra mėginama spręsti šias problemas, suteikiant mokytojams daugiau
pagalbos, keliant mokytojo profesijos prestižą.
Apibendrindamas stažuotės patirtį, galiu pasakyti, kad tai buvo viena mano geriausių patirčių
dirbant mokytoju. Stažuotės metu teko ne tik susipažinti su Prancūzijos švietimo sistema ir jos
problemomis bei pasiekimais, tačiau ir su puikia iš Lietuvos vykusia mokytojų komanda. Ši stažuotė
suteikė ir naujų žinių, praktinių įgūdžių bei daugiau pasitikėjimo savimi, savo daromu darbu ir noro
prisidėti prie Lietuvos švietimo sistemos tobulinimo. Tokios stažuotės turėtų būti organizuojamos
dažniau, o jose dalyvauti daugiau mokytojų.
Istorijos mokytojas
Gytis Mockus