Žemės menas yra XX a. 7-ame dešimtmetyje
atsiradusi postmodernizmo meno srovė. Tai tarsi
menininko dialogas su gamta, naujas požiūris į ją.
Kuriant žemės meną, ugdomas žmogaus ekologinis
sąmoningumas. Žmogus verčiamas įsižiūrėti, įsiklausyti
į gamtą, pasijusti jos dalimi, ja grožėtis, puoselėti ir
globoti. Ši meno sritis labai artima tokiam jautriam
amžiui kaip šešiametis. Vaikai meninius objektus kuria
gamtoje iš čia pat randamų medžiagų: sausuolių, žabų,
lapų, akmenų, smėlio, molio. Čia pat, gamtoje, jie ir eksponuojami. Dėl visiems prieinamų ir
paprastų medžiagų žemės menas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai paprastas. Tačiau, kaip ir
kuriant, bet kurį meno kūrinį, būtina idėja. Idėja kilo, kai buvo nuspręsta prisijungti prie „Spindulio“
progimnazijos bendruomenės organizuojamos „Žemės meno dienos“. 1-2 PM grupių vaikai
nusprendė keliauti į „ Pasakų parką“ ir ten meniškai apipavidalinti pasirinktą objektą. Draugiškai
pasitarę vaikai nusprendė kurti „Žemės žemėlapį“. Kurdami vaikai tuo pačiu tyrinėjo gamtą,
aptarinėjo pakeliui sutiktus medžius, pakeliui pamatytus grybus, sraiges…Patyrė didelį kūrybos ir
pažinimo džiaugsmą. Nors laikinumas ir kaita yra svarbiausia žinia, kurią perduoda gamtą
atspindintis žemės menas. Jis primena, kaip svarbu pasimėgauti akimirka, ir moko pajusti jos
išskirtinumą. Šis trapus ir, atrodytų, vienadienis patyrimas dar ilgai liks vaikų atmintyje.