Šiltą penktadienio popietę 8b klasės mokiniai apsilankė Valčiūnų ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Mokiniai susipažino su Lietuvos priešgaisrine apsauga, galėjo pagilinti savo žinias apie gaisrų priežastis, priemones jų išvengti, įvairias priešgaisrines sistemas, gesintuvų tipus ir ugniagesių gelbėtojų naudojamą įrangą. Aštuntokai turėjo progą pabendrauti su ugniagesiais, sužinoti su kokiais sunkumais jiems tenka susidurti darbe. Iš ekskursijos visi parsinešė daug naudingų žinių ir puikių emocijų.

Dėkojame Daliaus tėveliui Vaidotui  už organizuotą turiningą ir pilną teigiamų emocijų ekskursiją. 

Po jos mes visi nuvykome į Žvėryno mikrorajoną, kur vaikščiodami ir grožėdamiesi rudeniniu Vilniumi, apžiūrėjome gamtinę teritoriją ir susipažinome su gatvelių pažinimo istorija.

Prisegtuke: Edukacinių veiklų programa.

2018-10-26 „Spindulio“ progimnazijoje – Vilniaus pažinimo diena. 3c klasės mokiniai vyko į VU Botanikos sodą. Pagal gidės nupasakotą augalo apibūdinimą, vaikai turėjo šį augalą  surasti. Išsiaiškino, kokiu būdu dauginasi šis augalas, iš kokios šalies buvo atvežtas į Botanikos sodą, sužinojo, kad čia auga 10.000 įvairių rūšių augalų. Apsilankėme rododendryne, kaktusinių augalų oazėje, rinkom augalų sėklas, grožėjomės dekoratyvinių kopūstų kolekcija, vaistiniais ir vis dar tebežydinčiais augalais. Gėrėjomės rudenėjančia gamta, atsidūrėme nepaprastoje gryno oro, tylos ir ramybės saloje. Gerai pailsėjome, patyrėme malonių įspūdžių.

O peržengę dirbtuvių slenkstį nuostabos ir šypsenų radome su kaupu. Pasirodo, tokiose dirbtuvėse įvairiausius amatus žmonės dirbo dar prieš kelis šimtus metų – senovinėmis staklėmis rišo ir spaudė knygas, gamino juvelyrinius dirbinius iš odos ir sumedžiotų žvėrių kaulų. O mes dabar darysime kažką panašaus? Rimtai? Vaikams sunku suprasti tokį didelį laiko mastą –  ar iš tiesų šiandien mums dar gali būti įdomu kažkas, kas jau taip… taip… sena? Juk jeigu tavo telefonas skaičiuoja penktus metus, tai iš bėdos kaip ir viskas gerai – dar gali paskambinti mamai ar tėčiui, bet naujausi žaidimų atnaujinimai keliaudami iki tavo ekrano, labai tikėtina, gali kažkur užstrigti. Tai sakote – kelių šimtų metų senumo amatai? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai? Oho. 

Meistrė Virginija Rimkutė ant stalo priešais mus pastatė minkštų siūlų pintinę, liepė išsirinkti gražiausias spalvas ir susikaupti, nes pradėsime mokytis pinti senovines juostas. Iš pradžių susipainiojome tame siūlų voratinklyje kaip maži voriukai – viskas atrodė painu ir neįmanoma. Na iš tikrųjų, pabandykite Jūs nuveikti ką nors panašaus – iš keturių ilgiausių siūlų nupinti vieną dailią juostelę, apyrankę, antkaklį būsimam geriausiam draugui – kačiukui. Ir dar – mūsų daug, o meistrė – viena, visiems reikia jos pagalbos ir patarimų. Bet žinote, po kokių penkiolikos minučių tų pagalbos šūksnių girdėjosi vis mažiau. Gal todėl, kad patys ne tik perpratome, kaip tuos siūlelius vieną su kitu suglausti, bet ir išmokome pamokyti draugą. Ir tai buvo gražiausia mūsų edukacinės kelionės dalis – mes visi, pasikeisdami ir gal patys to nesuprasdami, vieną dieną tapome mokytojais ir šauniais pagalbininkais. Galiausiai apžiūrėję visus dirbtuvių užkaborius, kuriuose radome ne vieną keistą radinį (paklauskite vaikų, kokiomis priemonėmis tose dirbtuvėse meistrai dažo odą), sustojome į kirmėlytę ir iškeliavome atgal… namo. Ir į atostogas!

Žygis nuo mokyklos iki Senamiestyje įsikūrusių Senųjų amatų dirbtuvių nebuvo ilgas (vaikai suskaičiavo – trylika stotelių troleibusu, išmanusis laikrodis dėl tikslumo pridėjo – plius 1706 vaikiškų pėdelių žingsniai iki galutinio tikslo). Tačiau kelionėje svarbiausia ne atstumas, o kažkas, ką keliaujant pavyksta sutikti ar įsidedi kuprinėn (na ar šiaip kokiame atminties krepšelyje) – pasirodo, tai gali būti nebūtinai suvenyras, išdidžiai nusipirktas už per savaitę sutaupytus kišenpinigius, bet ir netikėti įspūdžiai, emocija, šypsena ar naujo potyrio sukelta nuostaba.