Keliaukit, pirkliai ir vienuoliai,
ginklanešiai ir riteriai,
Keliaukit, meistrų margarūbė minia,
prie Neries ir Vilnios.
Atkimškit putojančią saulę,
per pustuštį miestą ritamą,
ir gerkit iš saujos –
juk čia įsiamžins mūrinis Vilnius. (J.
Vaičiūnaitė)
Lyg pro rakto skylutės didumo plyšį
pažvelgsime į daugelio mūsų gimtąjį miestą. Tai miestas, turintis daugybę skirtingų veidų, arba, kaip
rašė Marcelijus Martinaitis, daug miestų mieste.
Spalio 25 dieną išėjome ūkanotu rytu į Vilniaus universitetą. 5a klasės mokiniai, lydimi auklėtojos,
geografijos mokyt. L. Mažukėlės ir lietuvių kalbos mokyt. K. Žukienės, rankose nešėsi Vilniaus
senamiesčio žemėlapius, kuriuose buvo pasiruošę žymėti kelionės maršrutą.
Kelionę pradėjome V. Kudirkos aikštėje. „Čia pastatytas paminklas V. Kudirkai. V. Kudirka buvo
tautos žadintojas, kompozitorius, rašytojas, publicistas, gydytojas.“ Rašo Rokas Mikelionis (5a klasės
mokinys), dalindamasis prisiminimais ir įspūdžiais. Džiugu, kad vaikai žino, jog Lietuvos himno,
kitaip vadinamo „Tautiška giesmė”, žodžius sukūrė ir muziką pritaikė Vincas Kudirka. Jo tekstas su
gaidomis buvo išspausdintas 1898 m. „Varpo” šeštajame numeryje.
Eidami Gedimino prospektu stabtelėjome prie Vilniaus centrinio pašto. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos
centrinių paštų mūruose užkoduota šimtmečius siekianti istorija. Vilniuje, Gedimino prospekto 7,
susikūrė pirmoji politinė lietuviška organizacija.
Nagrinėjant atstumus tarp miestų žemėlapyje „Maps.lt“ matyti, kad kai kur sudarant maršrutus
atkarpos tarp miestų prasideda ties centriniais paštais. Pavyzdžiui, sudarant maršrutą nuo Vilniaus
atkarpa prasideda būtent ties Gedimino prospekto 7-uoju pastatu, kur yra įsikūręs sostinės
centrinis paštas. Tačiau yra ir kitus atstumų skaičiavimo metodikos.
Toliau keliauti mus pasikvietė Totorių gatvė. „Simbolinė originali gatvės puošmena totorių kalba
pažymi, kad Vilnius yra ir bus draugiškas, atviras mūsų visų miestas“ (Vilniaus meras R. Šimašius).
Totorių gatvė taip pavadinta dėl to, kad ji vedė prie totoriams ginti patikėtų Totorių vartų.
Šioje gatvėje vaikai nudžiugo radę lentelę, skirtą atminti Martyno Kuktos spaustuvės buvimo vietą.
Ji svarbi mūsų Tėvynės istorijai tuo, kad „Lietuvos aidas“, kuriame visuomenei buvo paskelbta apie
Lietuvos nepriklausomybę, vokiečių okupacijos metais buvo griežtai cenzūruojamas. Žinodama, kad
akto paskelbimas supykdys okupantų administraciją, Lietuvos taryba įsakė Martyno Kuktos
spaustuvei išspausdinti kelis šimtus laikraščio egzempliorių trys dienos prieš cenzoriaus peržiūrą.
Vasario 18 d. tekstas buvo perspausdintas Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Vossische
Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kituose. Vokiečių valdžia nusprendė sunaikinti M.
Kuktos spaustuvę, bet anksčiau išleisti „Lietuvos aido“ egzemplioriai pasiekė lietuvius Tėvynėje bei
užsienyje (Rusijoje, JAV, Vokietijoje ir kitur).
Kalbėdami apie Lietuvos istorijos pamatų akmenis pasukome į Liejyklos gatvę. Šios gatvės
pavadinimas siejamas su nuo XVIII a. čia veikusia varpų liejykla. Dabar pokalbiai pasisuko apie
gatvių pavadinimų kilmę. Vaikai nedvejodami vardino kitas, su įvairiomis profesijomis, susijusias
gatves. Tai ir Stiklių, ir Odminių gatvės.
Netrukus prieš akis išniro Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Nežinia, kas nutildė vaikų pašnekesius
ir klegesį. Gal viskas: S. Daukanto aikštės alsavimas, XIX a. vėlyvojo klasicizmo stiliaus
dviaukščiuose rūmuose susipinantys neoklasika, klasicizmo architektūra, ampyras, plazdančios
valstybės vėliavos šnaresys.
O mūsų kelias mus nuvedė į Vilniaus universitetą. Įžengusius pro mokslo šventovės duris mus
pasitiko VU ekskursijų vadovė, kuri, pakvietusi sėstis prie milžiniško bibliotekoje esančio stalo,
pasakojo ir apie universiteto steigimą, ir apie jo fakultetus, profesorius, studentus. Pasakojo apie
biblioteką (įkurta 1570 m.), sales, universiteto pastatus, kiemelius, pristatė unikalią ir šiek tiek
šokiruojančią parodą „O tempora! O mores!“ („O laikai! O papročiai!“). Vėliau vaikus pakvietė
apžiūrėti Baltąją salę (observatorijos). Parodė lingvistinius, daugiakalbius žodynus ir specialiasias
enciklopedijas, kuriomis naudojasi VU bendruomenės nariai. Jie gali rezervuoti individualias darbo
vietas.
Baltoji salė įsikūrusi buvusiose observatorijos patalpose. Todėl vaikai susipažino su išlikusiais
senosios observatorijos eksponatais: gaubliais, teleskopais ir kitais įrengimais. Vėliau pakilo į
observatorijos bokštelį. Pats lipimas siauručiais bokšto laiptais mokinukams buvo ir žaidimas, ir
išbandymas. Tačiau atsivėrusi senamiesčio panorama atpirko visas baimes.
Ekskursijos pabaigoje mus visus pakvietė į universiteto kavinę, kurioje galėjome ir siūlomo maisto
paragauti, ir draugiškai iš namie pasiruoštų sumuštinių dėžučių pasivaišinti.
Kelionė dar nesibaigė. Atsigavę, įspūdžius aptarę, patraukėme Katedros link. Iš lūpų į lūpas sklinda
žinia apie stebuklingą plytelę miesto širdyje, vis daugiau žmonių stabteli ant jos sugalvoti noro su
viltimi, kad jis išsipildys. Lai išsipildo.
Žingsniuodami Arsenalo gatve, žvelgėme į vieną seniausių muziejų Lietuvoje. Jo ištakos sietinos su
1855 m. gegužės 11 d. Eustachijaus Tiškevičiaus įkurtu Senienų muziejumi Vilniuje.
Įveikdami Karaliaus Mindaugo tiltą, pažvelgėme į liūdnokai atrodantį, tikėkimės, vandens, o ne
dabarties naikinamą, pilies kalną, bokštą, kuris šimtmečius byloja.
Pasiekėme Energetikos ir technikos muziejų. Jame mūsų laukė „Iliuzijos – mokslas, mistika ar
apgaulė?“ edukacija. Vaikai sužinojo, kas yra iliuzijos, kaip jos susidaro, kas yra miražas, pareidolija
ar dirbtinės perspektyvos. Susipažino su judančiais paveikslėliais, gėrėjosi 3D anaglifais ir
interaktyvių eksponatų pagalba atrado stulbinančių optinių apgaulių! Edukaciją baigėme A.
Einšteino žodžiais „Realybė yra paprasčiausia iliuzija, nors ir labai atkakliai besilaikanti.“
Visus su mumis keliavusius kviečiame pasigrožėti nuotraukomis. Tikiuosi, kad sudominome, kad ir
Jūs norėsite mūsų maršrutu žingsniuoti. O jei turite savąjį, būtinai pasidalinkite. Juk tik mažytį
brūkšnelį Vilniaus žemėlapyje nubrėžėme.