Kadangi dar nesame labai dideli, tai rimtus dalykus pabandėme pažaisti. Ir patikrinti teoriją, kaip čia su tuo istorijos gyvumu. Viena paslaptingiausių istorijos mokslo šakų yra archeologija, nes, pasak mano supratingųjų penktokų, visas veiksmas vyksta po žeme. Todėl, neišeidami iš mokyklos teritorijos, nutarėme pradėti archeologinius kasinėjimus. O kadangi rimtų mokslo išvadų be rašto nepadarysi, tai “integravomės” su lietuvių kalba (nes reikės išsamiai, tiksliai, moksliškai aprašyti radinius).
Persikėlėme į XXII amžių, tapome profesionaliais archeologais ir pradėjome tyrinėti “Spindulio” piliavietę. Manome, kad čia kadaise stovėjo (ir dar tebestovi) puiki mokykla. Apsiginklavę šiek tiek senoviškais kastuvėliais, liniuotėmis, žemėlapiu, šiltai apsirengę, nuėję nuo mokyklos kampo šiaurės kryptimi 110 ar 135 penktokiškus žingsnius, atsidūrėme piliavietėje. Ir… ėmėme kasinėti kur, kaip, kam, kas papuola. Toks nekantrumas buvo. Nes istorijos mokytoja numanė, kad čia galėjo gulėti nemaži lobiai žemėje: papuošalai, monetos, kompiuterio detalės (kokių jau XXII amžiuje nebėra), faraono mumija, kokie nors rankraščiai, gal moliniai indai ir t.t. Lietui purškiant kasėme beveik dvi valandas, ginčijomės, kuris pirmas rado vieną ar kitą daiktą, matavome, kokiame gylyje jį radome, bandėme suprasti ką radome, nenaudojamais dantų šepetėliais valėme žemes nuo daiktų… O svarbiausia, kiek daug buvo azarto, džiaugsmo ir nuostabos kažką iškasus, net menkiausią kamštelį ar įdomesnio stiklo šukę. Ką jau bekalbėti, kai rankoje laikai prieš šimtą metų egzistavusią kompiuterio pelę, XX a. pradžios maldaknygę ar metalinę pieštukinę, prikrautą įvairių monetų… Nors visi vaikai turėjo po kastuvėlį (kai kurie berniukai atsinešė ir didelius kastuvus) ar kitą įrankį, bet, įpusėjus kasinėjimams, jų pritrūkome: kam sulūžo, kažkas gal atkasdamas radinį, netyčia ir savo kastuvą užsikasė…(Apskritai, piliavietė po penktokų kasinėjimų, atrodė baisiau nei mūšio laukas, labiau panašėjo į šernų išknistą bulvių lauką:).
Pabaigę darbą kieme, nešini radiniais, murzini, žemėti, bet laimingi grįžome į klasę. O čia jau prasidėjo kiti darbai – reikėjo kruopščiai nuvalyti savo radinius, aprašyti, koks tai daiktas, jo savybes, kam jis buvo naudojamas ankščiau ir t.t. Rašėme tikras mokslininkų disertacijas.
Visa mūsų Atradimų dienos istorija “Spindulio” piliavietės archeologiniai kasinėjimai” publikuojama mokyklos I aukšto foje ir nuotraukų galerijoje.
Pastaba. Ne visus archeologinius radinius atkasėme. Neradome nedidelės faraono mumijos, taupyklės su litais, kvepalų buteliuko ir dar nežinia ko. Bet labai džiaugiamės, kad atkasėme matematikos mokytojos puodelį, kuris buvo dingęs prieš kelis metus.
Įspėjimas. Savavališkai nerastų daiktų neieškokite ir nekasinėkite, nes mokyklos teritorija stebima vaizdo kameromis. :)
Ar gali būti istorija gyva?
Kai pats pavadinimas (gr. Historia) reiškia
mokslą apie praeitį. Mūsų penktokai, tik šį rudenį pradėję mokytis istorijos, jau žino atsakymą. Istorija yra čia ir dabar.
Istorija gyva, nes ją galime tyrinėti šiandien
ir net projektuoti ateitį.
Tai ir buvo mūsų didysis atradimas
Atradimų dieną.
Jaunųjų archeologių Paulinos, Nedos ir Kamilės įspūdžiai:
“Ši diena buvo nuostabi, tiesiog negaliu patikėti, kaip smagu būti archeologu. Per šią dieną supratau, kas yra archeologija. Visi mūsų klasiokai irgi buvo laimingi, kiek daug daiktų radome. Nesitikėjau, kad rasim po žeme tiek daug visko, pavyzdžiui: kompiuterio pelytę, seną batą, adatų su siūlais, mažytę maldaknygę ir dar daugiau visko. Grįžome į klasę visi sušlapę ir purvini, prinešėm į mokyklą pilna žemių. Šiek tiek vėliau pradėjome tuos daiktus aprašinėti. Tai buvo nuostabi diena, pati įsimintiniausia”.
“Pradžioje pamokų istorijos mokytoja parodė du filmukus apie archeologinius kasinėjimus Lietuvoje. Po to pasidarėme Spindulio piliavietės užrašą, gavome žemėlapius ir keliavome nurodyta kryptimi. Radę tą vietą, visi kasinėjo, matavo, valė šepetėliais ir džiaugėsi radiniais”.
Į Atradimų dieną 5 a klasę vedė istorijos mokytoja
V. Mozurienė ir lietuvių kalbos mokytoja J. Perednienė