Sausio 7 d. aš, kartu su savo bendrakursiais, buvau universitete ir laukiau, kada dėstytojas į auditoriją pakvies laikyti egzaminą. Prie mūsų studentų grupės priėjo fizikos fakulteto dekanas docentas D. Grabauskas ir paprašė mūsų, kad visi eitume prie tuo metu Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastato, nes yra žinių, kad gali vykti Seimo puolimas. Ir tada visi studentai, dauguma buvo pasipuošę ir apsirengę šventiniais kostiumais, vieningai ir nusiteikę ginti nuėjome prie Seimo pastato. Lauke buvo šalta, prie Seimo rūmų daug žmonių, visas pastatas buvo apjuostas gyva žmonių „grandine“. Sargyboje išbuvome 5 valandas, po to sugrįžę į universitetą laikėme egzaminą. Puolimo tą dieną nebuvo, Seimo puolimas įvyko kitą dieną – sausio 8 d., kai nepatenkinta žmonių minia bandė šturmuoti Seimo pastatą. Po šios dienos įvykio iš visos Lietuvos žmonės rinkosi saugoti Seimą, Spaudos rūmus, televizijos bokštą, Lietuvos televizijos pastatą Konarskio gatvėje, minėtus pastatus ėjo saugoti ir studentai. Tai buvo tokia vienybė ir bendrystė, kai žmonės dalinosi arbata ir duona, kai skambėjo patriotinės dainos prie laužų. Tai buvo tokia būsena ir jausena, kuri yra nepamirštama visą gyvenimą…      

       Sausio 12 d. vakarą su keliais draugais studentais buvau prie Seimo, o kiti studentai prie televizijos bokšto. Sausio 13 d. apie 1 val. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas K. Motieka pro pastato langą per mikrofoną pranešė, kad yra puolamas televizijos bokštas ir galimai Sovietinė kariuomenė puls Seimą, todėl paprašė susirinkusias moteris ir vaikus eiti į namus, o pasilieka tik vyrai. Šį prašymą Seimo pirmininko pavaduotojas K. Motieka pakartojo kelis kartus. Bet niekas nesiskirstė, žmonės didelėmis grupėmis susikabino rankomis prie laužų ir laukė… Tada pasirodė pirmieji medicininės pagalbos automobiliai, kurie vežė sužeistuosius į Šv. Jokūbo ligoninę. Sovietinės kariuomenės kareiviai puolė Konarskio gatvėje esantį televizijos pastatą ir šaudė, mačiau  dangų, kurį skrodė kulkų ugnelės bei girdėjosi šūvių garsas, atrodė veiksmas kaip kare… Žmonės prie Seimo stovėjo kaip niekad vieningi, niekas nesiskirstė. Apie 3 valandą nakties sugrįžome į Studentų gatvėje esančius bendrabučius. Čia sutikau matematikos dalyko studentą Gintarą, kuris drebėjo ir buvo labai išsigandęs, jis ką tik grįžo nuo televizijos bokšto ir matė kaip tankas pervažiavo Loretą Asanavičiūtę… Visą naktį slaugiau Gintarą, kurio galvoje buvo daug stiklo šukių, nes kariai prie televizijos bokšto šaudė į pastatus ir stiklo šukės pabiro ant žmonių galvų…     

   Tuo metu, bestudentaudamas, dar dirbau Vilniaus pedagoginio universiteto fizikos fakulteto techninių mokymo priemonių laboratorijoje, buvau dėstytojų asistentas – laborantas. Laboratorija buvo gavusi iš Kanados valstybės dovaną – filmavimo JVS kamerą. Sausio 13 d. ankstyvą rytą susitikau su dėstytoju J. Daškevičiumi ir priėmėme bendrą sprendimą universiteto ketvirtame aukšte pro langą priešais Seimo pastatą pastatyti kamerą JVS ir budėti bei laukti, nes buvo didelė tikimybė dėl Seimo puolimo… Ir tris dienas bei naktis laboratorijoje aš ir dėstytojas Jevgenijus budėjome prie kameros. Sausio 14 d. mus, budėtojus, aplankė universiteto prorektorius docentas A. Kiveris, kuris pasiūlė paslapčia nueiti į universiteto slėptuvę, ten buvo radijo bangų siųstuvas. Prorektorius docentas A. Kiveris buvo fizikas – optikos dėstytojas. Tuo metu televizijos ir radijo transliacija iš Vilniaus buvo nutraukta, iš Kauno radijo signalas buvo silpnas. Reikėjo stiprinti radijo signalą Vilniuje. Sausio 14 d. vakare mūsų trijų žmonių komanda atliko paslaptingą veiksmą: aš su dėstytoju Jevgenijumi buvome sargyboje, atidarę slėptuvės duris visi patekome į patalpą, kurioje sumontuotas siųstuvas. Patalpoje vyko radijo signalo iš Kauno paieška ir jį pagavus sustiprintas signalas retransliuotas Vilniuje 20 km spinduliu. Tuomet sugrįžau į laboratoriją ir laidiniu telefonu paskambinau VPU fizikos fakulteto prodekanui docentui J. Tiškevičiui, kuris gyveno Žirmūnų rajone, paklausiau kaip girdisi radijo garsas, kuris retransliuotas iš Kauno. Prodekanas įsijungė radiją ir pasakė, kad garsas stipresnis. Ir toliau savo poste budėjau sausio 15 ir 16 dienomis ir naktimis… Po trijų parų budėjimo buvau labai pavargęs. O dėstytojas Jevgenijus dalyvavo Sausio 13 d. aukų laidotuvės ir su filmavimo kamera Katedros aikštėje filmavo laidotuvių procesiją… Po to šį įrašą rodė mums, studentams, stebėjome ir verkėme… Tai buvo didžiausios kada nors matytos laidotuvės…    

      Mes turime apie tai kalbėti savo mokiniams, kuriems reikia priminti tų dienų įvykius…      

     2021 m. sausio 13 d. Lietuva trisdešimtąjį kartą minės Sausio 13 d. – Laisvės gynėjų dieną. Ši diena yra labai svarbi visiems Lietuvos piliečiams, tos dienos žiaurūs įvykiai, žmonių didvyriškas pasiaukojimas dėl Lietuvos laisvės mums nuolat primena apie mūsų kelią už laisvę.  

   Ši diena labai palietė ir mane, technologijų mokytoją Rolandą Matulevičių.     

     Savo mokiniams dažnai atpasakoju tos baisios dienos įvykius, nes 1991 m. sausio mėnesį tiesiogiai buvau tų įvykių dalyvis ir liudininkas… Prieš trisdešimt metų buvau 20-metis Vilniaus pedagoginio universiteto fizikos fakulteto, darbų ir techninės kūrybos specialybės studentas. Įprastai gruodžio mėnesio pabaigoje ir visą sausio mėnesį universitete studentams vyksta egzaminų sesija, kai studentai daug mokosi ir laiko įvairių dalykų egzaminus. Universiteto pastatas yra Vilniaus centre prie Geležinio Vilko tilto, priešais Lietuvos Respublikos Seimo pastatus. Dauguma mūsų studentų aktyviai dalyvavo visuose mitinguose, susirinkimuose, pilietinėse akcijose prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Katedros aikštėje, Vingio parke ir kitur. Tai buvo tikras patriotinis auklėjimas ne iš vadovėlių, bet su tikroviška ir išgyventa patirtimi.