Šią dieną 4B klasės mokiniai tapo mažaisiais išradėjais – eksperimentavo, stebėjo įvairius procesus, bandė įminti jų pasekmes. Pavyzdžiui, kodėl iš gerai supurtyto butelio vanduo išbėga greičiau? Arba kaip be laidų, lemputės ir elektros įmanoma pasigaminti įvairiaspalvį šviestuvą, kuriame viršun kiltų spalvoti burbuliukai? Pasirodo, tam tereikia išmonės, trupučio elementarių fizikos ar chemijos žinių ir nuoseklaus komandinio darbo. Tiesa, maistiniai dažai, aliejus ir šnypščiančios tabletės irgi svarbūs ingredientai. 

Supratome, kad į daugelį buityje puikiai pažįstamų procesų galime pažvelgti kitomis akimis, o jeigu dar pasitelksime įvairias pagalbines priemones, nesunkiai sukursime autentiškus pakaitalus. Neliūdėjome, net jeigu paskutinis mūsų eksperimentas – dinozauro dantų pasta – nepavyko taip, kaip buvo planuota. Netiksliai apskaičiavus maistinių mielių ir indų ploviklio santykį, pasta tik suburbuliavo, bet neiškilo… 

Kita vertus, juk klystant kartais irgi atrandami svarbūs dalykai. Netikite? Tuomet pasinaudokite (o jeigu šalia niekur nerandate, susimeistraukite patys) laiko mašina ir nukeliaukite į 1928-uosius metus pasikalbėti su Alexanderiu Flemingu  - žmogumi, kuriam tik atsitiktinumo dėka pavyko atrasti peniciliną. 

Kantriai klausę, laukę, stebėję kol galės pradėti dirbti, pagaliau atėjo metas ruoštis rimtam darbui. Vaikai su džiugesiu dėliojosi mėgintuvėlius, kolbas, pipetes bei maisto produktus. Jiems buvo pateikta citrina, apelsinų sultys, žalioji paprika, kivis ir vitamino C gėrimas. Tikslas buvo išsiaiškinti, kuriame iš šių produktų yra daugiausiai vitamino C. Pirmasis darbas – hipotezes. Visi vienbalsiai pasisakė, kad daugiausiai vitamino C bus citrinoje.

Ar tai tiesa? Žingsnis po žingsnio ėjome rezultatų link.  

Stropiai lupę, spaudę iš vaisių ir daržovių sultis, jas išskirstė į skirtingas taureles. Dirbdami grupelėse puikiai sutarė, dalinosi įspūdžiais bei padėjo vieni kitiems. Atsargiai paėmę mėgintuvėlius, lašino į juos specialaus regento, matavo, tikrino ar visuose mėgintuvėliuose skysčio vienodai. Toliau sekė atsakingas darbas. Su pipete turėjo lašinti po vieną lašiuką spaustų sulčių į regentą ir stebėti, kaip kinta spalva. Taip darė su visais produktais. Sumavo rezultatus ir darė išvadas. Rezultatas visus nustebino. 

     Kadangi dar nesame labai dideli, tai rimtus dalykus pabandėme pažaisti. Ir patikrinti  teoriją, kaip čia su tuo istorijos gyvumu. Viena paslaptingiausių istorijos mokslo šakų  yra archeologija, nes, pasak mano supratingųjų penktokų, visas veiksmas vyksta po žeme. Todėl, neišeidami iš mokyklos teritorijos, nutarėme pradėti archeologinius kasinėjimus. O kadangi rimtų mokslo išvadų be rašto nepadarysi, tai “integravomės” su lietuvių kalba (nes reikės išsamiai, tiksliai, moksliškai aprašyti radinius).

       Persikėlėme į XXII amžių, tapome profesionaliais archeologais ir pradėjome tyrinėti “Spindulio” piliavietę. Manome, kad  čia kadaise stovėjo (ir dar tebestovi) puiki mokykla. Apsiginklavę  šiek tiek senoviškais kastuvėliais, liniuotėmis, žemėlapiu, šiltai apsirengę, nuėję nuo mokyklos kampo šiaurės kryptimi 110 ar 135 penktokiškus žingsnius, atsidūrėme piliavietėje. Ir… ėmėme kasinėti kur, kaip, kam, kas papuola. Toks nekantrumas buvo. Nes istorijos mokytoja numanė, kad čia galėjo gulėti nemaži lobiai žemėje: papuošalai, monetos, kompiuterio detalės (kokių jau XXII amžiuje nebėra), faraono mumija, kokie nors rankraščiai, gal moliniai indai ir t.t. Lietui purškiant kasėme beveik dvi valandas,  ginčijomės, kuris pirmas rado vieną ar kitą daiktą, matavome, kokiame gylyje jį radome, bandėme suprasti ką radome, nenaudojamais dantų šepetėliais valėme žemes nuo daiktų… O svarbiausia, kiek daug buvo azarto, džiaugsmo ir nuostabos kažką iškasus, net menkiausią kamštelį ar įdomesnio stiklo šukę. Ką jau bekalbėti, kai rankoje laikai prieš šimtą metų egzistavusią kompiuterio pelę, XX a. pradžios maldaknygę ar metalinę pieštukinę, prikrautą įvairių monetų… Nors visi vaikai turėjo po kastuvėlį (kai kurie berniukai atsinešė ir didelius kastuvus) ar kitą įrankį, bet, įpusėjus kasinėjimams, jų pritrūkome: kam sulūžo, kažkas gal atkasdamas radinį, netyčia ir savo kastuvą užsikasė…(Apskritai, piliavietė po penktokų kasinėjimų, atrodė baisiau nei mūšio laukas,  labiau panašėjo į šernų išknistą bulvių lauką:).

      Pabaigę darbą kieme, nešini radiniais, murzini, žemėti, bet laimingi grįžome į klasę. O čia jau prasidėjo kiti darbai – reikėjo kruopščiai nuvalyti savo radinius, aprašyti, koks tai daiktas, jo savybes, kam jis buvo naudojamas ankščiau ir t.t. Rašėme tikras mokslininkų disertacijas.

        Visa mūsų Atradimų dienos istorija “Spindulio” piliavietės archeologiniai kasinėjimai” publikuojama mokyklos I aukšto foje ir nuotraukų galerijoje.

Pastaba. Ne visus archeologinius radinius atkasėme. Neradome nedidelės faraono mumijos, taupyklės su litais, kvepalų buteliuko ir dar nežinia ko. Bet labai džiaugiamės, kad atkasėme  matematikos mokytojos puodelį, kuris buvo dingęs prieš kelis metus. 

Įspėjimas. Savavališkai nerastų daiktų neieškokite ir nekasinėkite, nes mokyklos teritorija stebima vaizdo kameromis. :)

“Ši diena buvo nuostabi, tiesiog negaliu patikėti, kaip smagu būti archeologu. Per šią dieną supratau, kas yra archeologija. Visi mūsų klasiokai irgi buvo laimingi, kiek daug daiktų radome. Nesitikėjau, kad rasim po žeme tiek daug visko, pavyzdžiui: kompiuterio pelytę, seną batą, adatų su siūlais, mažytę maldaknygę ir dar daugiau visko. Grįžome į klasę visi sušlapę ir purvini, prinešėm į mokyklą pilna žemių. Šiek tiek vėliau pradėjome tuos daiktus aprašinėti. Tai buvo nuostabi diena, pati įsimintiniausia”.

Į Atradimų dieną 5 a klasę vedė istorijos mokytoja 

V. Mozurienė ir lietuvių kalbos  mokytoja J. Perednienė

Sėkmės visiems neriant į atradimų ir tyrinėjimų pasaulį!