“Mažųjų moksliukų” būrelyje, kaip ir visuose būreliuose, veiklos yra planuojamos.
Tačiau ką daryti, jei organizuojant suplanuotas veiklas vaikams kyla neplanuotų klausimų? Reikia atsakymo ČIA ir DABAR.
Dalinuosi, kaip mūsų būrelio metu, su pirmokais lukštenant vieną loginį uždavinuką, išgirdau klausimą “O kodėl žemė kartais dreba?”
Žinojau – vaikams reikia patirti tai patiems arba kitais žodžiais reikia patirtinio mokymosi. Patirtinis mokymasis vyksta tada, kai vaikai patys kuria savo žinojimą. Jis vyksta tada, kai vaikai yra įtraukiami į tam tikrą veiklą, ją kritiškai reflektuoja ir analizuoja (efektyviausiai tai veikia “čia ir dabar” situacijose), o gautų rezultatų pagrindu įgyja naudingų įžvalgų. Patirtinio mokymosi pagrindu yra vaiko refleksijos ir emocijos, o ne kitų „primesta“ tikrovė.
Čiupau tai, kas buvo po ranka, kiaušinių dėklus. Su dėklais pasirodo irgi galima smagiai žaisti! Greit vaikai pasistatė bokštą. Bandė imituoti požeminius žemės drebėjimo smūgius. Judino tik kėdės kojas, bet drebėjimas persidavė ir bokštui. Žinoma, bokštas griuvo!
Taip vaikai “patyrė” požeminį žemės drebėjimą. Emocijos liejosi per kraštus, nes kiekviena komanda statė savo bokštą ir darė savo “žemės drebėjimą”.
Iš patirties mes gauname tik duomenų žinioms, o ne pačias žinias, o tuo labiau ne žinojimą. Kitaip sakant, patirtis dažniausiai vaikams teikia nesutvarkytą informaciją. Ar tie duomenys pavers žiniomis, priklausys nuo to, ar įvertinsime, ką jie iš tikrųjų reiškia, ir ar žinosime, ką su jais daryti.
Būtina patirtinio mokymosi sąlyga yra dialogas “su savimi”. Skatinu vaikus pagalvoti:
- ko jie mokosi,
- kaip jie mokosi,
- kokį vaidmenį jų gyvenime vaidina tai, ko jie išmoksta,
- kaip dėl to jaučiasi.
Išnaudokime kuo daugiau situacijų ČIA ir DABAR. Leiskime vaikams patiems atrasti.