Literatūroje apstu įvairių šokio apibrėžimų, tačiau visi autoriai vieningai teigia, kad  šokis  - ne tik kūno ir sielos kalba, bet ir mąstymas. Anot mokytojo K. Andrijevskio, šokis yra vienintelė sporto šaka, kur daugiausia dirba smegenys. Tyrimais nustatyta, kad šokis gerina protinius gebėjimus, o pasak šokio terapijos specialistės Gintarės Pupinytės, šokis – tai raktas į save ir mus supantį pasaulį.

Kartais tėvai  klausia mokytojo, ar visi gali šokti? Atsakymas vienareikšmiškas. Visi. Pasak Kęstučio Andrijevskio, šokis ugdo harmoningą vaiko asmenybę, visapusiškai ją vysto. Šokantys išsiskiria savo eisena, laikysena klasėje.

Šokio pamoka pradinėse klasėse (ir ne tik) yra tokia pat svarbi, kaip matematika ar lietuvių kalba. Per pamoką mokiniai mokomi klausytis muzikos, išgirsti ritmą, koordinuoti kojų, rankų, pečių, viso kūno judesius, jausti, į kurią pusę judėti, jausti savo svorio centrą, reguliuoti laikyseną. Šokis moko susikaupimo, susitelkimo, dėmesio koncentravimo, nes vienu metu “užimta” ir kojos, ir galva, ir rankos, ir mintys, ir visas kūnas.  Šokyje vaikas turi būti vientisas. Šokio pamoka – tai drausmės ir tvarkos pamoka, ne tik tiesiogine drausmės prasme, bet ir kūno drausmės prasme. Visiškai akivaizdu, kad pagerėja šokančių vaikų laikysena.

Šokių pamoka – tai ir mokymosi bendrauti pamoka, partnerystės tarp mergaičių ir berniukų pamoka. Šokis lavina muzikinį, estetinį skonį, moko vaiką atskirti, kas yra gražu, o kas ne, suteikia galimybę išreikšti, išlaisvinti jausmus, o kartu tai ir bendras kultūrinis išprusimas, akiračio plėtimas.

Šokantys vaikai žymiai lengviau komunikuoja, labiau atsiskleidžia jų saviraiška, kūryba, vystomas emocinis intelektas.

Tai tik keletas mokytojo Kęstučio Andrijevskio pastebėjimų apie šokio pamokų prasmę ir reikalingumą mokykloje. 

Ir pabaigai retorinis pasiūlymas. Jeigu šoktų visa Lietuva – ir pasaulis būtų gražesnis, ir mes geresni.