Labai dažnai išgirstame, kad mokytojo profesija nepopuliari,
nesiryžtame skatinti savo artimųjų ar draugų rinktis šios
profesijos. Vienus išgąsdina neribotos darbo valandos,
kitus tėvelių priekaištai, nevaldomas mokinių elgesys ar
kartais ne laiku ištartas reiklus kolegų, o gal administracijos
žodis.
O ar yra tokia profesija, kuri nereikalautų atsakomybės,
kantrybės, nerimo ir jaudulio? Manau nėra. Galbūt kitos
profesijos skiriasi tuo, kad jas įgydami mes renkamės,
svarstome galimybes tobulėti, uždirbti ar išgarsėti …, o
mokytojais dažniausiai mes gimstame.
Dar būdama penkerių metų, darželyje įkurdavau mokyklėlę,
kurioje skaitydavau pasakas savo grupės vaikams, mokiau
juos rašyti, pabardavau jei neklausydavo, organizuodavau
jiems pasirodymus… Juokinga visa tai prisiminti, bet jau
tada žinojau, kad užaugus būsiu mokytoja. Ir dabar
prabėgus 26 darbo metams, drąsiai galiu teigti ,,esu ten,
kur ir turiu būti“.
Atsimenu ir savo pirmąsias pamokas ir pirmuosius
pašnekesius su mokiniais ir jų tėveliais. Buvo nedrąsu, jie augo, o su jais augau, mokiausi, tobulėjau
ir aš.
Mokykla man kaip antrieji namai. Kiekvieną rytą čia susirenka būsimi gydytojai, verslininkai,
pardavėjai, policininkai ir dar nežinantys kuo bus užaugę mano mokiniai. Jie visada atviri, linksmi,
padūkę ir jiems labai svarbus yra dėmesys, palaikymas, rūpestis ir supratimas. Mokykloje gera, nes
čia malonūs kolegos, padėjėjai ir visada skubantys į pagalbą mūsų vadovai.
Aš dar nepavargau ir aš dar laukiu kiekvienos rugsėjo 1-osios, kada galėsiu sugrįžti į ten, kur antri
mano namai.
Tad gerbkime mokytojus, apkabinkime juos, nes jie kiek galėdami padeda jūsų vaikams.