Seniai labai seniai, kai
dar paukščiai nemokėjo skraidyti, į žemę nukrito didelis
degantis kiaušinis. Visi paukščiai bijojo prie jo prieiti. Tik gandras
buvo drąsus. Priėjo prie kiaušinio ir pradėjo kojomis stumdyti. Nudegė
gandras kojas. Puolė į balą atsivėsinti. Nuo to laiko gandro kojos
raudonos ir jis vis po balas vaikšto. Po kiek laiko kiaušinis atvėso. Atėjo
antis, aptūpė kiaušinį ir išperėjo angelą. Angelas sumosavo sparnais,
pakilo į orą ir pasakė: „Kad jūs mane išperėjote ir davėte man gyvybę, aš
jums dovanoju galimybę skraidyti.“
Nuo to laiko visi
paukščiai skraido.
Kovo 25
d. Lietuvoje minimos Gandrinės.
Prie gandrų laukimo prisijungė ir 2 -3 klasių mokiniai su savo mokytojomis. Linksmas pavasario ir geros nuotaikos pasitikimas vyko ,,Spindulio” progimnazijos stadione ir klasėse. Prisimindami seną lietuvišką tradiciją- Gandrines, mokiniams pasakojome senuosius protėvių papročius ir tradicijas.
Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio.
Pasirodo- Lietuvoje šventė vadinta Blovieščiais, nuo slaviškų žodžių „blagaja
vestj“ („geroji žinia“). Šis pavadinimas buvo paplitęs
Mažojoje Lietuvoje, Žemaitijoje, o dabar jis vartojamas visoje Lietuvoje.
Tai susiję ne tik su gražiu lietuvišku pavadinimu, tačiau ir su šventės turinio
kaita – šventė siejama su lietuvių ikikrikščioniška religija
ir mitologija.
Tikėta, kad pirmą kartą
pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams:
·
- Jei pirmą kartą pamatai
gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis.
·
- Jei pirmą kartą pamatai
gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto.
·
- Netekėjusios merginoms
pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės.
- Tupintis – kad dar
tebetupės savo tėvų namuose.
·
- Mokiniui skrendantis
gandras – kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę.
·
- Stovintis – kad pasiliks
toje pačioje klasėje antriems metams.
Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais
metais. Tad ne veltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios
pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.
Žmonės iki šiol tebesako:
·
- Jeigu gandras yra purvinas, bus lietaus, o jei švarus – bus giedra.
- Jei į lizdą neša šiaudus, šapus – bus lietaus, o jei virbus – bus giedra.
- Jei, pradėjus lyti, gandras dar murzinas – lis ilgai.
- Jei anksti išskrenda gandrai – lauk šaltos žiemos.
Džiaugiamės, kad galėjome mokiniams papasakoti apie tradicinę senovinę lietuvišką šventę. Daug naujų žinių ir smagių akimirkų prisisotinę mokiniai savo įspūdžiais dalijosi dar ilgai. Patys mėgino save sutapatinti su gandru, mėgindami atkartoti jo judesius.
Dainuodami tradicines liaudiškas dainas, mokyklos stadione, vis žvalgėsi į dangų – gal pamatys parskrendančius gandrus, kurie ant savo sparnų parneša laimę ir sėkmę. Kiekvienas tikėjosi pirmą kartą pamatyti skrendantį laimės nešėją, kad visi metai būtų aktyvūs ir kūrybingi.
Ačiū šauniosioms 2-3 klasių mokytojoms Jūratei Mineikienei, Jolantai Vasilevskienei, Alinai Pesliak, Vilmai Tuganauskienei, Virginijai Lučunienei ir Karolinai Čiževskajai už lietuviškų tradicijų puoselėjimą ir etnografijos skleidimą.
Kviečiu popietės akimirkomis pasimėgauti nuotraukų galerijoje.