Taigi, nutarėme persikelti į ateitį ir pabūti XXII a. archeologais. Susipažinti, kaip žmonės XXI a. gyveno. Kasinėti nutarėme bet kokiu oru (kaip tyčia tą dieną ir lijo), pasirūpinę tinkama avalyne, lietpalčiais, apsiginklavę kastuvais, kastuvėliais, daržo kauptukais. Išsiaiškinę archeologinio darbo specifiką, pasižiūrėję filmuką apie kasinėjimus, čiupę į rankas žemėlapį ir kastuvus, ieškojome kasinėjimo objekto – Spindulio piliavietės. Nuo valgyklos durų – 209 žingsniai į vakarus. Suradome piliavietę. Ir čia prasidėjo nevaldomas procesas. Penktokai kaip išbadėję ieškojo lobio. Nespėjo mokytojos (istorijos mokytoja V. Mozurienė ir tikybos mokytoja D.Bruzgienė) net patikslinti tyrinėjamos teritorijos ribų, kai vaikai puolė kasinėti kas kur papuola. Filmuko žiūrėjimas klasėje, kaip kruopščiai ir nuosekliai yra atliekami tyrinėjimai, nuėjo perniek. Visiems reikėjo radinių – čia ir dabar. Teritorija po “archeologų” kasinėjimų tarsi šernų išknistas bulvių laukas. Bet kokios emocijos ir džiaugsmas (!) radus lietuviškus centus, kokia nuostaba iš žemės gilumos ištraukus lygintuvą, kuris “dirba” be elektros arba visai paviršiuje radus Covid testo pakuotę ir greitai padarėme išvadą, kad XXI amžiaus mokiniai sirgo ir mokykloje buvo testuojami:). Radus kokį vertingesnį daiktą (istorijos mokytojai viskas buvo vertinga), iš karto pasipildavo klausimai “Ar galėsiu pasiimti namo?”. Teko aiškinti įstatymus apie mokesčių sumokėjimą. Žodžiu, kasinėjome visi, bet laimikius radome ne visi.
(Vaikai, rodos ne visus ir radinius radome!) Nusiminusiems teko priminti, kad bet koks tyrinėjimas yra ilgas, kantrus ir kruopštus darbas. Šiek tiek sušalę, sušlapę, purvini, alkani (labiausiai alkiu skundėsi nieko neradę) grįžome į mokyklą aprašyti savo radinių. Reikėjo nustatyti daikto paskirtį, aprašyti jo išvaizdą, kam ir kada jis galėjo būti naudojamas. Tam pasitelkėme ir internetą. Visą archeologinį lobyną galite rasti mokyklos I aukšto fojė ir nuotraukų galerijoje.
Refleksija.
“Archeologinių kasinėjimų diena man labai patiko. Buvo labai smalsu, ką ras kiti, ką iškasiu aš? Kasinėjant vis darėsi smalsiau ir smalsiau. Štai jau ir atradimas! Mano rankose archeologinio kasinėjimo rezultatas – XXI a. laikrodis”. Jūratė.
“Atradimų diena buvo labai smagi, daug išmokome, pvz. kasinėti, aprašyti daiktų amžių, pavadinimą, kam tas daiktas buvo naudojamas, kaip tas daiktas naudojamas šiandien”. Simonas. ”Mes su klasės draugais linksmai ir džiugiai ieškojome senovinių daiktų. Bekasinėjant mes pirmieji suradome Covid-19 testų dėžutę, supratome, kad čia jau pajudėjo rimtas darbas”. Adomas. ”Dalyvaujant archeologiniuose kasinėjimuose mes su Deimante radome keturis daiktus. Labai apsidžiaugėme, kai radome senovinį lygintuvą, šakes, vaškinę žvakę, pultelį. Kai radome pultelį pagalvojome, kas jisai nuo mūsų klasės multimedijos. Labai patiko šita diena”. Lėja.
“Archeologiniuose kasinėjimuose man buvo labai linksma, nesvarbu, kad lijo lietus, bet suradome pilna daiktų! Radome žvakidę, monetų, labai seną grandinę. Buvo žiauriai linksma”. Miglė.
“Archeologiniuose kasinėjimuose patiko, nors ir nieko neradau. Nors ir lijo, bet vis tiek labai patiko. Daug kas rado radinių. Buvo labai linksma”. Goda.

Kaip geriausia pažinti istoriją? Kada ji
labiausiai įsimintina?
Atsakymas vienas – tyrinėjant, analizuojant,
per savo asmeninę patirtį. Istorinį pažinimą
skatina smalsumas, noras pažiūrėti “pro rakto
skylutę”, o kaip ten žmonės gyveno “anais”
laikais, kaip rengėsi, kokius darbus, kokiais
įrankiais dirbo. Tie “anie” laikai šiandieniniam
vaikui gali būti labai neseniai. Ar dažnas matė
laidinį namų telefoną su atskiru rageliu ir
sukamu skaičių skydeliu ar senovinį lygintuvą,
veikiantį be elektros?
Atradimų dieną 5-oji “bė” klasė nėrė į
istorijos pažinimo gelmes. Visi pripažinome, kad geriausiai išmokstama patiems ką nors patiriant.
Kitaip sakant, patyriminis ugdymas yra vienas efektyviausių išmokimo būdų. Iš istorikų kalvės
galima priminti romėnų filosofo Cicerono (I a. pr. Kr.) mintį, kad “Istorija yra gyvenimo mokytoja”
(lot. Historia est magistra vitae).