Kas buvo vertinama? Mokinių pažangumas, mokymosi kokybė, lankomumas, mokinio taisyklių laikymasis, individualūs ir klasės laimėjimai. 1-4 ir 5-8 klasės labai aktyviai varžėsi visus mokslo metus, nes žinojo, jog kažkurios vienos laukia puikus prizas – kelionė. Šį kartą į Lietuvos šiaurėje esantį kraštą - Biržus.

   Išaušo saulėtas birželio 1-osios rytas ir projekto ,,Visi už vieną, vienas už visus” laimėtojai bei juos lydinčios mokytojos nekantriai lūkuriavo, laukdami užsakyto autobuso. Vos šiam pasirodžius, visi nuotaikingai suskubome įlipti ir patogiai atsisėsti. Netrukus pasirodė šaunusis gidas  Audrius, kuris visą kelionę neleido vaikams nuobodžiauti nė akimirkos. Pradžioje, kaip ir pridera, visų laukė rytinė kūno, kuri skirta ne tik kūnui išjudinti, bet ir paruošti ilgesniam sėdėjimui. Be to, tapo geros nuotaikos užtaisu visai dienai. Pašmaikštaudamas gidas pažėrė visiems ekskursijos dalyviams žinių iš įvairiausių sričių – istorijos, geografijos, lietuvių kalbos ir net matematikos. Kelionė neprailgo, nes, gidui pasakojant, į už lango matomus vaizdus visi žvelgėme tarsi didūs tyrėjai.

    Pasiekę Biržų kraštą, pirmiausiai aplankėme Kirkilų apžvalgos bokštą (30 m.), kuris kažkada buvęs aukščiausias Lietuvoje. Žinoma, vos atvykus ir pažvelgus į statinį, iš karto akį traukia ypatinga bokšto forma – pusmėnulio arba apverstos grimztančios valties, tačiau užlipus į apžvalgos bokštą, išvysti galima dar nuostabesnį vaizdą – 30 vandens pilnų smegduobių, iš kurių sudarytas Kirkilų ežeras. Karstinės įdubos arba smegduobės -  Biržų vizitinė kortelė. Ir čia gyvenantys niekada nelinki net ir pikčiausiam priešui ,,skradžiai į žemę prasmegti”, nes šis palinkėjimas tiesiog gali išsipildyti. Pasigrožėję aplinka ir suskaičiavę apžvalgos bokšto laiptelius (o jų būta net 167), neskubėjome keliauti toliau, o patraukėme pažintiniu taku. Šalia Kirkilų ežerėlių mokiniai išvydo edukacinį daugiaaukštį ,,Vabzdžių viešbutį”, medinę ,,Garsų gaudyklę”. Pontoniniai tilteliai leido iš arti stebėti, tyrinėti unikalų vandens telkinį. Kad ir kaip šioje vietoje buvo malonu ir smagu būti, reikėjo keliauti toliau. Pasukome į Sodeliškių dvaro sodybą, kur atvykę galėjome trumpai papramogauti. Kiekvienas turėjo, ką veikti – sportuoti, žaisti ar tiesiog svajingai palinguoti sūpuoklėse.

   Edukacinė programa prasidėjo Senovinės technikos muziejuje, kuriame galima išvysti senovinius automobilius iš įvairiausių pasaulio šalių. Beje, visos transporto priemonės šiuo metu yra eksploatuojamos – dažnai naudojamos filmavimams, parodoms. Mokinius sudomino ieškomiausias automobilis Europoje, nes jį naudojant, buvo įvykdyta net 95 proc. bankų apiplėšimų Didžiojoje Britanijoje. Turėjome galimybę susipažinti ir su kitomis senovinėmis susisiekimo priemonėmis – motociklais, dviračiais ir net vežimėliais vaikams. Šiame muziejuje galima pamatyti ir darbo techniką – garo mašiną, senovinius traktorius, sunkvežimius.  

   Pilni įspūdžių ekskursijos dalyviai pasuko atgal į pačią Sodeliškių sodybą, kur įsikūręs Buities muziejus. Čia galima išvysti autentišką Aukštaitijos sodybą, kurioje yra gyvenamasis namas, senovinė klėtis su įvairiais buityje naudotais daiktais, veikianti kalvė, klojimas su arkliniais rakandais. Koks jausmas nusikelti į praeitį, pajausti, kaip gyveno, dirbo mūsų protėviai? Kiek ir kokius veiksmus reikėjo atlikti, norint kepti duoną? ,,Grūdo keliu“ leidomės kartu su šauniąja sodybos edukatore. Kiek vėliau patraukėme į 1924 m. pastatytą, bet šiandien vis dar veikiantį malūną. Čia patirčių ir įspūdžių būta dar daugiau. Išsiaiškinome ne tik malūno veikimo principą, bet ir visiems puikiai žinomos liaudies dainoje ,,Du gaideliai“ vartojamų žodžių (piklius, kuliamoji) reikšmes.

   Po įvairiausių veiklų ekskursijos dalyviai jautėsi labai išalkę, o jų jau laukė kvapnios ir šiltos, pačių rankomis suformuotos duonos kepaliukai. Vieni nekantriai uodė ir ragavo ypatingąją duonelę, kiti saugiai supakavę, nutarė parvežti paragauti namiškiams.

   Dangus, lyg žinodamas mūsų planus baigti veiklas, tarsi prakiuro. Tad emocingai, bet mandagiai padėkoję Sodeliškių sodybos darbuotojams, suskubome į autobusą. Pavargę, bet laimingi vykome namų link.

   Ši kelionė mokiniams ir juos lydintiems mokytojams buvo labai vertinga. Įgavome ne tik daug įvairiausių dalykų žinių, bet ir turėjome galimybę kartu pabūti neformalioje aplinkoje. Tokiu būdu mokėmės bendrauti, bendradarbiauti vienas su kitu, labiau pažinome vienas kitą.

   Dėkojame už kelionę mokyklos direktorei Vilijai Mozurienei, soc. pedagogei Linai Povilionienei, kuravusiai projektą, puikiajam gidui Audriui.