„Naktį, išėjus į lauką ar atitraukus
užuolaidas ir pažvelgus pro langą galima pamatyti Mėnulį. Mėnulis kabo aukštai danguje, apsuptas pulko žvaigždžių ir šelmiškai šypsosi, skleisdamas malonią sidabrinę šviesą. Jis džiugina kiekvieną,
dar nenorintį miegoti ar tiesiog mėgstantį naktimis pasvajoti“ (K. Kasparavičius. ištrauka iš „Mėnulio lokiai“).
Sausio mėnesį priešmokyklinukai lankėsi Planetariume. Tai viena iš daugelio vaikų laukiamų ir mėgstamų išvykų, kurios metu edukacinė veikla vyksta ne grupėse, ne mokykloje. Tokios išvykos skatina vaikų bendradarbiavimą su mokytojais ir padeda ugdytis stebint ir tyrinėjant aplinką.
Danguje galima pamatyti ne tik mėnulį ir žvaigždes. Saulė
yra mūsų dienos palydovė ir geros nuotaikos šaltinis.
Smagu vasarą gulėti ant žolės ir stebėti, kaip dangumi
plaukia debesys, panašūs į įvairiausias mums pažįstamas figūras.
Naktį galime stebėti dar daugiau įvairių dangaus kūnų, tik
ne visus juos matome plika akimi, kai kurie yra taip toli, kad plika akimi, be
specialios įrangos, nepamatysi.
Tai planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris,
Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas. Visos kartu jos vadinamos Saulės sistema.
Kiekviena Saulės sistemos planeta yra labai skirtinga,
tačiau visos jos sukasi apie centrinę sistemos ašį- Saulę.
Merkurijus – artimiausia Saulei planeta, Venera, senovės
lietuvių dar vadinama Aušrine arba Vakarine, antroji pagal atstumą nuo Saulės
planeta. Žemė – trečia planeta nuo Saulės, ji yra vienintelė planeta Saulės
sistemoje, turinti tokį palydovą kaip Mėnulis. Tai vienintelė žinoma planeta,
kurioje egzistuoja gyvybė. Marsą (senovės lietuviai vadino Žiezdre) mes galime
matyti plika akimi, danguje jis atrodo kaip ryški rausvos spalvos žvaigždė. Ir
t.t.
Bet šiandien mums svarbiausia yra Žemė ir jos draugystė su
Saule.
Kiekvieną rytą mes matome, kaip Saulė kyla iš už horizonto
ir apšviečia mūsų namus, kiekvieną vakarą mes stebime kaip ta pati Saulė
leidžiasi už horizonto. Dienos metu kiekvienas Saulės spindulėlis padaro
didžiulį ir nepamainomą darbą gamtai ir žmogui. Padeda augalui augti,
sušildo paukščiukus ir žvėrelius, teikia žmogui vitaminus ir gerą nuotaiką.
Jeigu Saulė vieną rytą nepakiltų, gaidys ryte nesugiedotų, neturėtume javų
derliaus, nebūtų duonos, daržovės nesunoktų, trūktų maisto ir energijos. Vaikai
nebesišypsotų, raudonį skruostuose pakeistų balta spalva.
Net Kristijonas Donelaitis “Metuose” rašė:
„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“