Šv. Kalėdų belaukiant
Prasidėjo Adventas. Jau skaičiuojame savaites,
dienas iki šv. Kalėdų. Mūsų mažieji I PM grupės ,,
Spiduliukai“ susipažįsta su tikrąja Kūčių bei šv.
Kalėdų prasme, tradicijomis. Kad tai nebūtų tik
išgirstas pasakojimas iš mokytojos lūpų, o reali,
vaikams prieinama kalba papasakota kūdikėlio
gimimo istorija, nusprendėme pasinaudoti mūsų
auklėtinės Dominykos mamos Anželikos talentu.
Taigi, mes paaiškinome mamytei ko norime ir štai…
kuo puikiausia metodinė priemonė ,,Prakartėlė“ jau
mūsų klasėje.
Prakartėlė – Šv. Kalėdų simbolis, inscenizuotas
Jėzaus gimimo vaizdas. Tarp Prakartėlės figūrų visada būna kūdikėlis Jėzus, šv. Marija, šv. Juozapas.
Taip pat gali būti gyvulėlių, piemenukų, Trijų Karalių figūros. Mūsų klasės Prakartėlė veikėjais
pasipildo kas savaitę iki šv. Kalėdų ir tęsis iki Trijų Karalių. Visus susidomėjusius kviečiame į svečius
pamatyti ir įvertinti! Dėkojame mamytei Anželai Araminienei už bendradarbiavimą. Šviesaus ir
prasmingo laukimo…
3c ir 3d klasių kelionė į Arklio muziejų
Lapkričio 28 d. 3c ir 3d klasės mokiniai nutarė
aplankyti už 8 kilometrų nuo Anykščių esantį
unikalų Arklio muziejų – vienintelį Lietuvoje, kurį
įkūrė 1978 m. agronomas prof. Petras Vasinauskas.
Autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje
susipažinome su mūsų etninės kultūros simboliu –
duona, jos keliu nuo rugių sėjos iki duonos riekės.
Maloniai sutikusi gaspadinė papasakojo apie rugių
sėjimą, kūlimą, malimą, duonos raugimą ir
užmaišymą. Sužinojome apie senolių duonos
kepimo papročius ir pagerbimo ritualus, šeimos
tradicijas, susipažinome su senoviniais buities
rakandais. Kiekvienas turėjo galimybę suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo
duonos kepalėlį. Kol kepė duonelė, aplankėme Arklio muziejų.
Aplankėme audėją, kuri papasakojo ir parodė, kokie audiniai pasaulyje buvo seniausi ir kam jie
naudoti. Susipažinome su įvairiais juostų audimo būdais. Audėja pademonstravo kaip senovėje
audėjos audė.
Taip pat sužinojome apie vieną seniausių amatų – puodžiaus amatą. Išgirdome pasakojimą apie
molio kilmę, trumpai apžvelgė keramikos istoriją. Apžiūrėjome senosios buitinės keramikos
pavyzdžius.
Grįžtant į trobą sutikome kalvį, kuris pakvietė į savo kalvę. Jis parodė kaip galima perlenkti geležį.
Leido patiems padirbti su dumplėmis, kad geriau degtų ugnis. Leido kalti įkaitintą geležį.
Sugrįžus į trobą, mūsų laukė paruoštas stalas su kaimiškomis vaišėmis. Pasistiprinę ir padėkoję
šeimininkei tęsėme kelionę ir aplankėme Puntuko akmenį, kurį pabandėme pastumti iš vietos, deja,
jis buvo stipresnis.
Pavargę ,bet pilni naujų patyrimų grįžome į Vilnių.
Esu matomas, nes turiu atšvaitą
Žiemai prasidėjus, 2 b klasės mokiniai  turėjo smagią, pažintinę integruotą pamoką apie saugų eismą, saugų elgesį tamsiu paros metu. Sužinojome, kodėl būtina ne tik turėti, bet ir matomoje vietoje segėti atšvaitą tamsiu paros metu. Kalbėjom apie atšvaitų rūšis, jų tinkamus ir taisyklingus nešiojimo būdus. O smagiausia dalis  – gaminomės pakabinamus ir priklijuojamus atšvaitus įvairiausių formų ir dydžių, kuriuos galėjome pritaikyti  ant drabužių, kuprinių bei įvairių daiktų. Mokiniai atšvaitus iš karto prisisegė tinkamose vietose ir nuo šiol gatvėse bus matomi ryškiau. 
Pasakiška savaitė
„Seku, seku pasaką. 
 Vilkas rijo ašaką.
 Ilgą, kaip smilga,
 Aukštą, kaip šaukštą“.
      Pasakos sekimas ar skaitymas yra pats geriausias laikas, skiriamas tik vaikui. Praktika ir tyrimai rodo, jog su vaiku kasdien reikia pabendrauti akis į akį bent 20-30 minučių. Ne pjaustant bulves, ne šluojant, o atsidėjus: žaidžiant, piešiant ar tiesiog skaitant pasakas, kad vaikas lavintųsi – ir socialiai, ir emociškai. Pasakų sekimas ir jų kūrimas kartu su vaiku užtikrina gerą ir efektyvų laiko praleidimą kartu. Visą savaitę su vaikais nagrinėjome  ypatingas pasakas, kurias seka mažiesiems jų seneliai. Džiugina tai, kad šiuolaikiniai seneliai vis dar palepina mažuosius išskirtinėmis pasakomis.  Išgirdome daug tradicinių pasakų, tokių kaip „Raudonkepuraitė“, „ Trys paršiukai“ ir kt., bet buvo ir mažai girdėtų, primirštų pasakų pavyzdžiui „ Kaimo ir miesto pelės“, „ Vargšas žmogus ir laimė“.  Šios pasakiškos savaitės rezultatas,  vaikų iliustruota knyga „Mūsų senelių pasakos“, kurią mažieji mielai varto, atrasdami vis kažką naujo.
Pažintis su žirgais
Kamilė: „Man ši ekskursija patiko. Moteris labai įdomiai papasakojo apie žirgus ir jų gyvenimą. Žirgai buvo labai mieli. Paskui leido jodinėti žirgų. Iš pradžių bijojau, bet paskui buvo nebaisu. Man labai patiko juos maitinti.“
Benediktas: „Išvyka į žirgyną man labai patiko. Žirgyne mačiau labai daug žirgų, kurie buvo nuostabūs. Įpusėjus ekskursijai jodinėjau ant arklio. Jeigu man pasiūlytų vykti į šį žirgyną dar kartą, mielai sutikčiau.“
Paulina: „Ši kelionė su klase buvo pati geriausia. Man labai patiko. Mokytoja taip pat bijojo joti žirgu, bet išdrįso, todėl išdrįsau ir aš, įveikiau savo baimę.“
Urtė: „Man patiko. Žinoma, žirgai buvo įdomiausia dalis, nes esu žirgus mačiusi realybėje tik vieną kartą. Turėjau galimybę pamaitinti ponį ir tai buvo „kieta“. Kol laukiau eilėje, gerai praleidau laiką su katinu, o jodinėti buvo tikrai linksma.“
Lapkričio pabaigoje 6a klasės mokiniai popietę praleido Vilniaus Jojimo klube, įsikūrusiame
autentiškame senajame Buivydiškių dvare. Tai vienas seniausių Vilniaus apylinkių dvarų, minimas
dar XII a. kryžiuočių kronikose. Dvarvietė yra dirbtinai supiltoje kalvoje, o ją supa Sudervėlės upelio
tvenkiniai.
Jojimo klubo žirgyne mokiniai susipažino su ten gyvenančiais dvylika žirgų. Vieni jų ruošiami
rimtam sportui ir varžyboms, o kiti kantriai leidžia laiką su jojimo mėgėjais. Moksleiviai bendravo su
skirtingų veislių žirgais: trakėnu, holšteinu, oldenburgu, žemaituku bei poniuku Skambučiu. Taip pat
sužinojo apie žirgų dienotvarkę, mitybą, transportavimą, priežiūros priemones bei reikmenis,
reikalingus pasirinkusiems šį sportą. Žinoma, mokiniams labiausiai patiko maitinti žirgus bei jodinėti.
Šią pramogą daugelis mūsų pabandė pirmą kartą gyvenime. Tai puikis patirtis bei nenusakomas
jausmas.
Štai kaip apie šią išvyką atsiliepia 6a klasės mokiniai:
Tolerancijos dienos renginys ,,Draugystės iššūkiai”
KAS YRA TOLERANCIJA? Tolerancija – tai pakantumas, mandagumas,  pagarba kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Norėdamos plačiau pakalbėti apie toleranciją, lapkričio 14 dieną Vilniaus ,,Spindulio” progimnazijos socialinė pedagogė Lina Povilionienė ir muzikos mokytoja Lina Gubanovienė surengė Vilniaus m. 5-6 klasių mokinių kūrybos ir žinių konkursą ,,Draugystės iššūkiai”. Džiaugėmės sulaukę mokinių komandų iš Vilniaus ,,Ryto”, ,,Gerosios Vilties”, Simono Stanevičiaus progimnazijų. Stebėjome puikius komandų prisistatymus, įnirtingą kovą protmūšių metu, taip pat komandoms reikėjo pasirungti įveikiant judriąsias užduotis. Mokinių pasirodymus, atsakymus į klausimus stebėjo ir vertino Vilniaus m. 5-ojo PK bendruomenių pareigūnės Kristina Bikbajeva ir Laura Šimonienė bei Vilniaus ,,Spindulio” progimnazijos pavaduotoja ugdymui Lilija Simonaitienė.
Dėkojame šauniems renginio dalyviams bei jiems pasiruošti padėjusiems mokytojoms. Geros emocijos ir šypsenos lydėjo viso renginio metu.
Paroda „Kuriu indą bendrystei“
Lapkričio 22-23 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (Laisvės pr. 5, Vilnius) vyks
paroda „Mokykla 2019“, kurios metu Vilniaus miesto mokytojai ir mokiniai dalyvaus kūrybinių
darbų parodoje „Kuriu indą bendrystei“. Parodos tikslai: puoselėti mokytojų ir mokinių kūrybinę
vaizduotę, projektų įgyvendinimui panaudojant įvairias technikas bei medžiagas, netradicinius
užduoties sprendimo būdus; lavinti kruopštaus estetiško darbo įgūdžius; pristatyti Vilniaus m.
mokyklų technologijų mokytojų ir mokinių kūrybinius darbus vilniečiams ir miesto svečiams.
Reikalavimai darbams: indas turi būti sukurtas/pagamintas paties autoriaus; indo išmatavimai
neturi viršyti šių matmenų 30×30×30 cm (indai turi būti pastatomi); kūrybiniai darbai gali būti
atlikti įvairia technika, technologija. Darbai turi būti individualūs.
Iš Vilniaus „Spindulio“ progimnazijos dalyvaus 8B klasės mokinys Dalius Dievulis, konsultavo
mokytojas Rolandas Matulevičius, darbas – „Lėkštė duonai“ ir technologijų mokytojas Rolandas
Matulevičius, darbas – „Tekintas dubuo“. Dalius per medžio darbų būrelio pamokas nusibraižė
didelę lėkštę, kurios išmatavimai 29×29 cm. Sudėtingiausia Daliui buvo su siaurapjūkliu išpjauti
didelių išmatavimų aštuonis kvadratus, kuriuos reikėjo atidžiai nušlifuoti. Šias užduotis Dalius atliko
puikiai.
Technologijų mokytojas Rolandas sėkmingai išbandė naujas medžio tekinimo stakles „HOLZ
MANN D460FXL“, kurios yra gautos iš ES projekto „Mokyklų tinklo
efektyvumo didinimas“. Staklės yra tikslios, dirba tyliai ir puikiai galima
atlikti įvairius medžio tekinimo darbus. Mokytojas Rolandas iš storos beržo
lentos išpjovė apvalų diską, kurį pritvirtino prie medžio tekinimo staklių
tvirtinimo mechanizmo. Buvo atliktas išorinio ir vidinio paviršiaus ištekinimas. Atsakingiausia dalis
yra vidinio paviršiaus ištekinimas, nes mažais žingsneliais reikia labai atsargiai ištekinti. Tekintas
dubuo yra papuoštas ištekinimo raštais, kurie išryškina medžio grožį.
Piešimas su folija „Rudens vakaras“
RUDUO…
Vieniems ruduo – lietus, krentantys lapai, atvėsęs oras,
besikeičiančios gamtos spalvos, obuoliai, moliūgai…
Kitiems ruduo kelia liūdesį, blogas mintis, depresiją…
Taigi, kodėl galima mylėti rudenį ir, ką įdomaus bei
jaukaus galima nuveikti:
deginti žvakes tam, kad suteikti jaukumo, šilumos ir
energijos savo sielai bei namams;
galima smilkyti cinamono/vanilės smilkalus arba
eterinius aliejus, kurie suteikia energijos, veikia
atpalaiduojančiai;
galima pasižiūrėti kokį nors filmą;
galima pasivaikščioti lietuje, net jeigu jo ir nemėgstate…lietus turi savo energetiką, jis gali
nuplauti net ir juodžiausias mintis;
galima vakarais stebėti žvaigždes ir mėnulį, ir pajausti, koks yra visiškai kitoks rudens mėnulis…
Taigi, mes nutarėme praskaidrinti savo rudenišką nuotaiką savo menišku darbeliu su folija.
Pabandėme su folija nupiešti rudens vakarą, kai mėnulis tyliai leidžiasi horizonte. Dirbome išsijuosę
dvi pamokas ir rankose turėjome užbaigtą, nuostabų meno šedevrą, kurį galima gražiai įsirėminti ir
pakabinti ant sienos. Jis ilgam suteiks džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi!
Kūrybinės jums nuotaikos!
Tradicija tapęs Helovinas 3c klasėje
Spalio 31-ąją JAV ir daugelis Europos šalių švenčia Heloviną.
Šios šventės metu vaikai dėvi kostiumus ir vaikščiodami po namus
prašo saldainių, o suaugusieji, taip pat persirengę kostiumais ir
užsidėję kaukes, dalyvauja vakarėliuose. Vis labiau Helovinas
populiarėja ir Lietuvoje. Daug kas mano, kad Helovinas –
amerikietiška tradicija, bet iš tiesų jo šaknys slypi Europos pagonių
ritualuose.
3c klasės mokiniai kartu su tėveliais nutarė tęsti Helovino
tradiciją ir spalio 30 dienos vakare susirinkti į klasę ir linksmai pabūti
visiems kartu.
Vakare vaikai, tėveliai ir mokytoja rinkosi į mokyklą vienas už
kitą baisesniais (išdažytais) veidais, kaukėmis, šiurpinančiais
kostiumais. Pirmoje vakaro dalyje žiūrėjome videofilmą ir kalbėjome
apie Helovino kilmę, jo tradicijas. Visi noriai ir aktyviai dalyvavo.
Antroji dalis buvo skirta estafetėms, žaidimams, heloviniškoms vaišėms. Po linksmumų ir
užkandžių pažiūrėjome vaikams skirtą trumpą siaubo filmuką.
Greitai prabėgo laikas. Vakaras baigėsi apie 20 valandą, visi skirstėmės laimingi ir linksmi
namo.
Žibintų šventė
 Spalio 8-tos dienos rytą vaikai gavo nykštuko Tuko  laišką, kuris kvietė vaikus smagiai pažaisti 
ir surasti jo paslėptą lobį. Vaikai ir mokytojos šventę  pradėjo gamindami žibintus iš stiklainiukų:
juos dažė, dekoravo blizgučiais ir lipdukais, grupėse sekė pasaką „Mergaitė ir žibintas”.
 Vėliau žaidimas prasidėjo nuo laiške nurodytų užduočių vykdymo. Vaikai smagiai šurmuliavo mokyklos koridoriais atrasdami dar nematytas mokyklos vietas ir susipažindami su mokykloje dirbančiais žmonėmis.  Puikiai įvykdė visas užduotėles. 
 Vakare vaikai pasiėmę savo žibintus  keliavo į mokyklos kiemą, kuriame ruseno ugnelės. Priėję arčiau pamatė  Nykštuko Tuko lobį. Vaikučių laukė saldi staigmena.  Atsidėkodami nykštukui už šventę, vaikai užkabino ant medelio  savo spalvintas kepurytes, kurios šildys nykštukus šaltais žiemos vakarais. Į namus visi išsiskirstė su šilumos, bendrumo ir džiaugsmo nuotaikomis.
Smagiausia buvo tai, jog visi atėjome prie lobio… 
Žibintų šventė – būdas visus suartinti, uždegti šiltas ugneles 
ir padovanoti sau bei 
kitiems nuostabių akimirkų.   „Spindulio“ progimnazijoje priešmokyklinėse grupėse  
įvyko graži, šviesi, šilta  
Žibintų šventė.