Vietnamietiškų gyvalzadžių auginimas ir priežiūra visai nesudėtinga. Jei norite pradėti jas auginti tereikia nusipirkti arba pasigaminti terariumą, iškloti dugną durpėmis, pridėti šakų, parūpinti lapų ir rūpintis. Tikimės, kad mūsų surinkta informacija Jums padės.

   Gyvalazdės – panašios į šakeles, tarp kurių gyvena, ir taip puikiai maskuojasi gamtos prieglobstyje. Jos būna ne tik įvairios išvaizdos, bet ir dydžio – mažiausios nesiekia nė dvylikos milimetrų, o didžiausių kūno ilgis – beveik 33 centimetrai. Pilnai ištiestomis galūnėmis tokios gigantiškos gyvalazdės gali siekti daugiau, nei 55 centimetrus. Gyvalazdės įprastai imituoja aplinkos spalvą, dažniausiai žalią ar rudą. Kai kurios gyvalazdžių rūšys būna spalvotos, ir net sparnuotos. 

    Gamtoje rūšis aptinkama Vietname, Pietryčių Azijoje. Patinų kūno ilgis – 65–75 mm, patelių – 85–110 mm. Patelės yra besparnės, rudos arba žalsvos, jų antenos yra trumpos, o ant galvos yra pora išaugų, primenančių ragelius. Auginant nelaisvėje vietnamietiškos gyvalazdės laikomos terariume. Šis turi būti aukštesnis, kad neriantis galėtų užsikabinti ir išsinerti žemyn. Nėrimosi metu vabzdžiui gali ataugti ir pažeistos galūnės - kojos, antenos. Geriausias substratas – durpės, kokoso durpės, kad į jas vabzdys galėtų padėti kiaušinius, o jūs galėtumėte pasodinti lapinių augalų. Gyvūnas vandens gauna maitindamasis lapais, terariume turi būti pakankamai drėgna. Drėgmė reikalinga gyvalazdei nėrimosi periodu, tada drėkinti terariumą purškiant tiesiog būtina. Papildomo vandens inde statyti nereikia. Taip pat terariume turi būti šakų ar kitų dekoro elementų, už kurių gyvalazdė galėtų užsikabinti ir išsinerti.

    Maitinasi vietnamietiškos gyvalazdės ąžuolo, aviečių, žemuogių, mėtų, melisos, ir kai kurių kitų erškėtinių šeimos augalų lapais. Taip pat mėgsta daigintus javus. Kuo labiau paįvairinsite vabzdžio racioną, tuo gyvūnas gaus įvairesnių aminorūgščių, ir, tikėtina, gyvens ilgiau. Kai kuriuos lapinius augalus – melisą, mėtą ar daigintus javus galima įsodinti tiesiog į terariumo substratą, ir gyvalazdės visada turės šviežio maisto. Kitą maistą tiesiog reikia įdėti ar pakabinti terariume.

3 C klasė pradėjusi trečius mokslo metus vėl įnirtingai kimba į darbus. Klasėje mokomės ne tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti, mokinių mėgstama veikla yra projektai. Gaudami namų darbams ruošti projektus įvairiomis temomis, vaikai mokosi ieškoti patikimų informacijos šaltinių, atsirinkti tinkamą informaciją, ją apdoroti, pateikti įdomiai ir reprezentyviai. Taip pat pratinasi ir ieško vis kitokios ir patrauklesnės pristatymo formos. 

Atlikdami tokius darbus mokiniai labiau įsigilina į temą, daugiau įsimena bei mokosi oratorystės meno. Besiklausančiųjų vaidmuo taip pat svarbus: mokytis klausytis, išgirsti, suprasti, palyginti informaciją, palaikyti klasės draugus. 

Pirmasis klasės mokinių ruoštas projektas – „Šikšnosparnių gyvenimo būdas“. Klasėje trečiokai mokėsi apie garso atsiradimą, jo sklidimą ir kitas ypatybes. Sužinoję, kad šikšnosparnių skleidžiamas garsas sklinda ultragarsu ir nėra girdimas žmonėms, sumanėme plačiau panagrinėti šiuos padarėlius. Gavę temą vaikai laisvai rinkosi pristatymo formą, savarankiškai ieškojosi informacijos. Džiaugiuosi, kad vaikai randa vis kitokių ir sau įdomių pristatymo būdų, juos pateikia išradingai ir kūrybingai, klausosi klasės draugų ir teikdami grįžtamąjį ryšį kalba apie darbo naudą.

Domantas: „1. smagu; 2. įdomu; 3. sužinau naujų dalykų.“

   Gamtamokslinis ugdymas svarbus kiekvienam žmogui, nes padeda suprasti pasaulį, kuris mus supa, suvokti mūsų aplinkoje gyvybę palaikančias sistemas ir procesus. Atsakingai taikyti žinias tiek kasdieniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. 

   Mokymasis – tai pažinimas, stebėjimas, bandymas. Stebėjimas papildo teorines žinias, ugdo gebėjimą pritaikyti jas praktikoje. Atlikdami stebėjimus mokiniai patiria atradimo džiaugsmą. 

    3 B klasės mokiniai šią savaitę pasaulio pažinimo pamokų metu keliavo į lauką. Ten ieškojo medžiagos pamokoms, tyrinėjo aplinką, o ypač sraiges. Apžiūrėję trijų rūšių sraiges, jas paleido mokyklos darže, aptarė kokiomis sąlygomis jos gyvena, kuo minta ir kaip dauginasi. 

  Kiekvienas moksleivis parengė projektinį darbą “Sraigė” ir pristatė jį klasėje. 

     Rugsėjo 14 d. mokytoja Raimondos auklėtiniams 3B klasei lietuvių kalbos ir matematikos pamokos vyko  Lietuvos Banko Pinigų muziejuje. 

Robertas:

-  Man labai patiko, kad už teisingas užduotis mokėjo pinigus. Norėčiau daugiau tokių pamokų.

- Man labiausiai patiko gido pasakojimas apie senus pinigus, kad pinigai buvo didesni už žmogų.

- Piramidė pastatyta iš centų.

- Man labai patiko gido pasakojimas kaip buvo gaminami pinigai, piramidė iš centų, už teisingus atsakymus patiko gauti pinigus ir už juos pirkti prekes muziejuje.     

O visiems  labiausiai patiko už žinias gauti pinigų ir už juos pirkti prekių. 

    2a klasė pasaulio pažinimo pamokose aiškinosi apie saugomas Lietuvoje teritorijas. Vieną saugomą teritoriją nutarėme aplankyti. 

    Gegužės 28 d. visa klasės bendruomenė žvaliai nusiteikusi išriedėjo į Aukštaitijos nacionalinį parką. Važiuodami grožėjomės vasariška Lietuvos gamta. Bitininkystės muziejuje sužinojome apie bičių gyvenimą. Bitininkas Mindaugas taip kantriai ir užburiančiai ramiai pasakojo apie bites, jog jaučiu, kad bent keli klasės tėvai jau rezga mintis apie nuosavus avilius.  

 Į Ladakalnį su akmenuku užnešę  savo norą ir palikę jį aukure, susibūrėme į ratą, kuriame atsisveikinome su antra klase, pasidžiaugėme vieni kitais ir palinkėjome gerų ateinančių metų. Vėliau pasiskirstėme į komandas ir gavę užduočių lapus atlikome užduotis apie deivę Ladą. Bandėme daiktavardžiais, veiksmažodžiais ir būdvardžiais nusakyti – kokią įsivaizduojame deivę Ladą. 

   Toliau skubėjome į Paukščių kaimą. Pasitikę šeimininkai aprodė savo gausų ūkį. Šeimininkė galėtų valandų valandas pasakoti apie savo augintinius. O jau ant laužo milžiniškoje keptuvėje kepto paukščių kiaušinių “Piratakio” skanumėlis! Išragavę šeimininkės prikeptų “skrustų” turėjome galimybę rašyti paukščio plunksna. Rašėme laišką Laimės paukštei, kuri kalbama kartais atskrenda į savo lizdą Paukščių kaime ir skaito žmonių norus. Mokytoja pririšo mūsų laiškus  aukštai medyje, kad paukštė juos perskaitytų. 

   Na ir intensyvios kelionės pabaigoje su gamtininku Andriejumi Gaidamavičiumi keliavome Labanoro girios pažintiniu  taku. Čia mus pasitiko tuntai alkanų uodų, bet juk gamta – visų namai. Netrukus atsidūrėme pirmykščiame miške. Atėjus iš šviesaus pušyno iš karto pajutome baugią tankmės tamsą. Po kojomis atsiradusios medinės lentos pagelbėjo pereinant šlapią šabakštyną. Mums, pripratusiems vaikščioti įrengtais takais, senovinėje girioje turbūt būtų nelengva… Pažintinis takas tęsiasi apie 2 km. Stenduose pateiktą informaciją papildė ir su Labanoro girios, pelkių, ežerų ekosistemomis, girioje aptinkamais Lietuvos raudonosios knygos augalais ir gyvūnais supažindino gamtininkas Andriejus. Susipažinome su Labanoro regioninio parko gamta, Labanoro giria, prisilietėme ir prie kultūros paveldo – šalia tako senieji pilkapiai. 

   Išvykos metu gavome daug žinių apie Aukštaitijos nacionalinį parką ir kartu turiningai palydėjome antrą klasę. 

       2 b klasės bendruomenė šiuos mokslo meus baigė edukacinėmis pamokomis Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Sužinojo visą duonos kelią, susipažino su duonkepės krosnies veikimo pricipais.

      Įdomiausi visiems buvo duonos paruošimas. Mokytoja parodė, kaip duonos miltai išmaišomi iš šulelių padarytame duonkubilyje. Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešlą įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio. Pirmasis kepimo būdas buvo senesnis ir labiau paplitęs, antrasis – daugelyje vietų paplito XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus. Kepdavo žarijinėse krosnyse ant ližės paklojus klevo, krienų lapų, ajerų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų. Lietuvos kaime XX a. buvo žinoma ir pikliuota duona, tačiau ją kepdavo tik didžiausioms šventėms.

      Daug sužinoję apie duonos kepimą pirmaisia stebėjome kaip duonos kepaliuką formuoja mokytoja Raimonda, o tada kiekvienas išbandėme kepėjo amatą. 

        Kol duonelės kepaliukai šiltai kepė krosnyje visi kartu žaiodėme lietuvių liaudies žaidimus. O iškepus didžiajam kepalui, kurį padarė mokytoja, ragavome šiltą duoną su sviestu ir medumi.

          Visiems labai patiko kepti duoną kartu su šeima. Kviečiame pasigrožėti mūsų šeštadieninės išvykos nuotraukomis. O jei būsite Rumšiškėse ir jūs išsikepkite duonos. Savo kepta duona daug skanesnį už parduotuvėję pirktą.