Ar kada susimąstėme, ką jaučia aklas žmogus? Šis klausimas dažnai kyla daugeliui, tačiau neišdrįstame paklausti, o kartais net ir bijome sužinoti tiesą. Mūsų gyvenimas yra paremtas 70% rega, tad sunku įsivaizduoti, kaip gyvena matyti negalintys žmonės, koks yra tas nevizualinis pasaulis. Vis dėlto ir akli žmonės „mato“, tik jie tai daro kitaip nei regintieji. 

  7a klasės mokiniai dalyvavo patyriminėje edukacijoje aklinoje tamsoje „Tamsu Baisu – pažink save“. Žaidė komandinį vaidmenų žaidimą ir pasitelkdami lytėjimą, uoslę, klausą ir kalbą, vieni slėpėsi, kiti – ieškojo. Vyko trys žaidimo sesijos po 15 min, kuriose mokiniai rinkosi skirtingus vaidmenis ir naudojo vis kitas strategijas. Po kiekvieno žaidimo „kėlinio“ buvo analizuojamas ir aptariamas komandinis žaidimas su instruktoriumi. Visą mokinių žaidimą buvo galima stebėti vaizdo stebėjimo kamerose. Buvo įdomu ne tik stebėti, bet ir pažinti savo auklėtinius ekstremaliose situacijose. Septintokai žaisdami dėvėjo šalmus su skirtingais žymėjimais ir apsauginius akinius. Jokių išmaniųjų telefonų, laikrodžių, fotografavimo kamerų tamsoje turėti su savimi nebuvo galima. 

aut. Birutė Silevičienė

Seklyčioje eksponuojamos įvairių dydžių ir savitų formų verbos. Kartu su amatininkėmis ketvirtokai pasigamino volelines verbas. 

  Integruojant dailės, pasaulio pažinimo ir etikos/tikybos pamokas mokiniai ne tik sužinojo apie senąsias verbų rišimo tradicijas, bet ir naudojamas medžiagas bei galėjo rišimą išmėginti praktiškai. Kiekvienas pasigamino verbą sau. Ketvirtokai komentavo, kad jautėsi kaip pas močiutę kaime, kad viskas  kvepia vasara, kai kuriems tai priminė atostogas, kitiems verba kvepėjo arbata. Kiekvienas mokinys turėjo kuo pasidžiaugti, kuo pasididžiuoti ir su kuo palyginti džiovintų augalų (supintų į verbą) kvapą. Svarbu, kad su savimi jie parsivežė ne tik verbą, bet ir gerą nuotaiką ir pozityvą. 

    Vilniaus apylinkėse verbų rišimo tradicija praktikuojama iki dabar. Dažniausiai rišimo tradicija perduodama iš kartos į kartą.  Vilniaus verba, tai ant medinio kotelio iš džiovintų augalų supintas spalvingas ornamentas. Manoma, seniau jos buvusios Vilniaus amatininkų procesijų puošmena, vėliau jas imta Verbų sekmadienį neštis su bažnyčiose šventinamomis verbomis. Vilniaus kraštą garsinančios didžiulės ir įvairiaspalvės verbos (Vilniaus verbos) anksčiau buvo trijų rūšių: apvaliosios, vienpusės plokščiosios, sausų gėlių žiedų puokštelės. Iš pradžių jos buvo paplitusios tik maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių.  Vilniaus verbos skiriasi savo forma, jas galime drąsiai vadinti tautodailės kūriniais. 

   Mokinius nuotaikingai Velykų programa užėmė ne kas kitas, o Zuikis su Zuikiene, kurie papasakojo Velykų papročius ir žaidė įvairiausius linksmus  žaidimus. Mokiniai taip pat susipažino su gyva ilgaplaukių zuikučių paroda, pasistiprino Velykinėmis vaišėmis ir net pasidarbavo rimtoje, susikaupimo reikalaujančioje edukacinėje veikloje – Velykinių simbolių piešimu ant marškinėlių. 

Vainikuojant išvykos pabaigą – mokiniai vėl linksminosi šauniame “Teatriuko” aktorių muzikiniame spektaklyje, kuriame buvo aktyviai įtraukti ir patys.

Po tokių zuikių linksmybių – su puikia nuotaika į atostogas!