Lietuvių kalba yra kilusi iš baltų prokalbės. Ji išsiskiria iš kitų kalbų savo spalvomis. Lietuvių kalba iš tikrųjų yra unikali ir savotiška, kiekvienas žodis turi sinonimų, taip pat daug malonių ir kalbą pagyvinančių žodžių žodelių.
Lietuvių kalba engta ir niekinta, išgyveno ne vieną sunkų laikotarpį, bet kaip ir kai kurios kitos senosios indoeuropiečių kalbos yra išlikusi. Šiuo metu ji yra moderni pasaulio kalba, priglaudžianti naujadarus ir į dulkančias lentynas padedanti kai kuriuos nebenaudojamus žodžius. Jos pirmtakai – mums visiems dabar nebesuprantami žodžiai ir raidės, tačiau šie ,,hieroglifai‘‘ išsivystė į kalbą, kuria mes kalbame dabar, kiekvieną dieną. Reikėtų prisiminti, kad į lietuvių kalbą buvo norima įbrukti rusiškus rašmenis, kai carinės Rusijos okupacijos metu buvo verčiama lietuviškus žodžius rašyti rusiškai. Vis dėlto po kelių dešimčių metų Lietuva vis tiek išsikovojo savo teisę į lietuvių kalbą. Buvo norinčių ją palikti kaimo sodyboje ir kalbėti lenkiškai, bet vis tiek ji tebėra gyva.
Mūsų kalba yra unikali savo raidėmis – juk vos kelios pasaulio tautos savo mintis užrašo naudodamos nosines raides. O kur dar roukoujimas ir šnekučiavimasis skirtinguose etnografiniuose regionuose, žodžiuose pakeičiant dvibalsius, nukertant galūnes, dėl kurių svetimšalis susiima už galvos. Kiekviename krašte tie žodžiai skamba kitaip, o tai, manau, yra unikalu ir neįprasta – juk skirtumai padaro mus įdomesniais. Dvylika kalbos dalių papuošia kalbą įvairiausiomis spalvomis. Tiesa, gal galime pasakyti, kad mūsų kalboje tėra tik septyni linksniai, bet reta kalba pasigirti turinti šauksmininką. Be to, kaip dėl gausybės priesagų priesagėlių, priešdėlių. Dar pridėkime prielinksnius ir į užmarštį nueinančių polinksnius. Nepamirškime padalyvio ir pusdalyvio, kuriuos patys nuolat vartojame klaidingai. Lietuvių kalba – tai ne tik taisyklių rinkiniai, ne tik bendravimo priemonė, bet ir svarbi lietuvio asmenybės dalis. Man pačiai ji yra turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais matavimo vienetais. Aš didžiuojuosi savo kalba, taip pat didžiuojuosi, kad kalbu lietuviškai, savo istorinėmis šaknimis. Kiekvienas žmogus turi mylėti bei puoselėti savo gimtąją kalbą, nes ji yra kiekvieno žmogaus išskirtinumo pagrindas. Kalba tautai suteikia kažką nuosavo ir bendro bei leidžia atsiskirti nuo kitos tautos. Tam, kad išlaikytume savo gimtąją kalbą, viešoje erdvėje turime kalbėti taisyklingai ir kelti raštingumo lygį. Mes, lietuviai, turime daryti viską, kad mūsų gimtoji kalba neišnyktų, nes tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Manau, kad kiekvienam žmogui, sava kalba yra pati gražiausia. Nors žmonės emigruoja, jie juk niekados nepamiršta savo gimtosios kalbos, dažniausiai keliančios šiltus, malonius ir jaukius prisiminimus. Žmonės gali būti kitame pasaulio krašte, tačiau jie savyje visados turės ir nešiosis dalelę gimtąja kalba apgaubtos Lietuvos.
Karolina Lukšonytė
Artėjant mokykloje organizuojamai Tautiškumo savaitei, norisi pasidžiaugti gražiomis mintimis apie Lietuvą ir kalbą, kurias popieriuje išliejo 8b klasės mokinė Karolina Lukšonytė. Už šį rašinį Lietuvių kalbos instituto organizuotame konkurse “Kas man yra lietuvių kalba” Karolina gavo Padėkos raštą.
Mokinę ruošė lietuvių kalbos mokytoja Neringa Kaselytė.