Lietuvių kalbos spalva
   Lietuvių kalba yra kilusi iš baltų prokalbės. Ji išsiskiria iš kitų kalbų savo spalvomis. Lietuvių kalba iš tikrųjų yra unikali ir savotiška, kiekvienas žodis turi sinonimų, taip pat daug malonių ir kalbą pagyvinančių žodžių žodelių.
  Lietuvių kalba engta ir niekinta, išgyveno ne vieną sunkų laikotarpį, bet kaip ir kai kurios kitos senosios indoeuropiečių kalbos yra išlikusi. Šiuo metu ji yra moderni pasaulio kalba, priglaudžianti naujadarus ir į dulkančias lentynas padedanti kai kuriuos nebenaudojamus žodžius. Jos pirmtakai – mums visiems dabar nebesuprantami žodžiai ir raidės, tačiau šie ,,hieroglifai‘‘ išsivystė į kalbą, kuria mes kalbame dabar, kiekvieną dieną. Reikėtų prisiminti, kad į lietuvių kalbą buvo norima įbrukti rusiškus rašmenis, kai carinės Rusijos okupacijos metu buvo verčiama lietuviškus žodžius rašyti rusiškai. Vis dėlto po kelių dešimčių metų Lietuva vis tiek išsikovojo savo teisę į lietuvių kalbą. Buvo norinčių ją palikti kaimo sodyboje ir kalbėti lenkiškai, bet vis tiek ji tebėra gyva.
 Mūsų kalba yra unikali savo raidėmis – juk vos kelios pasaulio tautos savo mintis užrašo naudodamos nosines raides. O kur dar roukoujimas ir šnekučiavimasis skirtinguose etnografiniuose regionuose, žodžiuose pakeičiant dvibalsius, nukertant galūnes, dėl kurių svetimšalis susiima už galvos. Kiekviename krašte tie žodžiai skamba kitaip, o tai, manau, yra unikalu ir neįprasta – juk skirtumai padaro mus įdomesniais. Dvylika kalbos dalių papuošia kalbą įvairiausiomis spalvomis. Tiesa, gal galime pasakyti, kad mūsų kalboje tėra tik septyni linksniai, bet reta kalba pasigirti turinti šauksmininką. Be to, kaip dėl gausybės priesagų priesagėlių, priešdėlių. Dar pridėkime prielinksnius ir į užmarštį nueinančių polinksnius. Nepamirškime padalyvio ir pusdalyvio, kuriuos patys nuolat vartojame klaidingai. Lietuvių kalba – tai ne tik taisyklių rinkiniai, ne tik bendravimo priemonė, bet ir svarbi lietuvio asmenybės dalis. Man pačiai ji yra turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais matavimo vienetais. Aš didžiuojuosi savo kalba, taip pat didžiuojuosi, kad kalbu lietuviškai, savo istorinėmis šaknimis. Kiekvienas žmogus turi mylėti bei puoselėti savo gimtąją kalbą, nes ji yra kiekvieno žmogaus išskirtinumo pagrindas. Kalba tautai suteikia kažką nuosavo ir bendro bei leidžia atsiskirti nuo kitos tautos. Tam, kad išlaikytume savo gimtąją kalbą, viešoje erdvėje turime kalbėti taisyklingai ir kelti raštingumo lygį. Mes, lietuviai, turime daryti viską, kad mūsų gimtoji kalba neišnyktų, nes tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Manau, kad kiekvienam žmogui, sava kalba yra pati gražiausia. Nors žmonės emigruoja, jie juk niekados nepamiršta savo gimtosios kalbos, dažniausiai keliančios šiltus, malonius ir jaukius prisiminimus. Žmonės gali būti kitame pasaulio krašte, tačiau jie savyje visados turės ir nešiosis dalelę gimtąja kalba apgaubtos Lietuvos.
Karolina Lukšonytė
  Artėjant mokykloje organizuojamai Tautiškumo savaitei, norisi pasidžiaugti gražiomis mintimis apie Lietuvą ir kalbą, kurias popieriuje išliejo 8b klasės mokinė Karolina Lukšonytė. Už šį rašinį Lietuvių kalbos instituto organizuotame konkurse “Kas man yra lietuvių kalba” Karolina gavo Padėkos raštą.
   Mokinę ruošė lietuvių kalbos mokytoja Neringa Kaselytė.
Lietuvių kalbos spalva
Pamokos kitaip „Mokomės kurti“
Visą prieššventinį laikotarpį mokiniams laukti švenčių padėjo
mokytojai ir šeimos nariai. Kad šventės taptų gražios ir prasmingos –
mokiniai turėjo nemažai įveikti kūrybinių užduočių ir smagių darbų.
Visi stengiamės būti geresniais, skaičiuoti kalendoriuje dienas iki Šv.
Kalėdų, pagaminti atviruką ir pasveikinti draugus, tėvelius, mokytojus.
Nemažai vaikų sveikinimų atvirukus gamino savo mylimiems
seneliams. Taip miela ir gražu. Per kūrybinius – praktinius darbelius
mokiniams leidau pajusti tą ypatingą Kalėdišką dvasią, džiaugsmą –
paimti į rankytės eglių arba sakais kvepiančių pušies šakelių ir
patiems kurti Advento vainiką arba Kalėdinę kompoziciją, o ją galėjo
gaminti ant medinių ričių ir dekoruoti savo surinktomis gamtinėmis medžiagomis: tai buvo gilės,
kaštonai, džiovintos uogos, kankorėžiai, riešutai. Vaikai savo kūrybinį darbelį sutvirtino su karštais
klijais. Su savo darbeliais mokiniai iš mokyklos išskubėjo pasveikinti savo artimuosius su
artėjančiomis šventėmis.
Mokinių kūryba
   Pasidžiaukime prasidedančia vasara. Pasidžiaukime nuostabiais “Spindulio” progimnazijos žiedais. Kitaip nepavadinsi, kaip besiskleidžiantys žiedeliai, džiuginantys nuo mažiausio iki vyriausiojo širdis. Tai mano puikiosios šeštokės mokinukės: 6a – Emilija Štaudytė ir 6c – Monika Rimšaitė.  Stebiu jų darbą. Tylios, susikaupę, kantrios ir laimingos. Tas laimės pasaulis, kuriame užsimezga kūrybos pumpurai, yra čia pat.  Daugelis norėtų ten pabuvoti, bet… Mergaičių kūryba labai skirtinga. Emilijos akvarelės tiesiog nuostabios. Lengvos, turtingos potėpiais ir atspalviais. Jos prikausto žiūrovo dėmesį ilgam ir nepaleidžia. Nes ten, gilumoje darbo, neapsakomai įdomūs pasakojimai, pasauliai, kompozicijos. Aš  tiesiog nedrįstu savo patarimais trikdyti to vidinio subtilaus mokėjimo ir žinojimo kaip nori atlikti darbą. Galiu tik suteikti mokinei laisvę, džiaugtis kartu ir gėrėtis. Monika tapo guašu. Stebiu ją pamokoje ir matau jos didžiulį emocinį ryšį su tapomu darbu. Ji renkasi didesnį formatą, nes jaučia, kad gali ,,suvaldyti“ daugiau, nei pamokos užduotis. Ji dirba drąsiai, greitai, laisvai, lyg vėjo įkvėpta. Gal todėl jos darbai erdviniai, ,,kvėpuojantys“, pilni jausmo. Labai džiugu, kad po mokyklos stogu auga tokie talentai. Galbūt šiandien jie didelio savo kelio pradžioje? Linkiu mergaitėms puoselėti savo gabumus ir  auginti juos iki pat dangaus. Gražios visiems vasaros.                                                                                                                                                                                            Dailės mokytoja metodininkė
                                                                                                                                                Rima Vaitkevičiūtė
Dailės paroda “Lapė”
Skaitmeninių piešinių paroda „Šv. Kalėdų stebuklas 2021“
  Nors už lango sniego nebėra, bet kalendorius praneša, kad tuoj tuoj ateis Kalėdos. 5-tų klasių mokiniai informacinių technologijų pamokose, skambant kalėdinei muzikai, pasineria į kūrybą ir naudojantis įvairiomis piešimo programomis, kuria Kalėdų stebuklus. 
  Dalyvavimas skaitmeninių piešinių parodoje ” Šv. Kalėdų stebuklas 2021″, kurią organizavo VšĮ „Mokslo šviesa“ ir Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas, skatina ikimokyklinio ir priešmokyklinio mažiaus vaikų ir 1-12 klasių mokinių kūrybiškumą įgyvendinant kūrybines idėjas, pasitelkiant skaitmenines piešimo programas. 
Nuotraukų galerijoje galite pasigrožėti  mūsų mokinių darbais, o visą parodą pamatysite čia:
Informacinių technologijų mokytoja Laura Daniškevičienė
Spalvoto smėlio atvirukai

Lapkričio 25 d. 3c klasės mokiniai
dalyvavo Ritos Klevinskienės
kultūriniame edukaciniame užsiėmime
„Spalvoto smėlio atvirukas“
progimnazijoje. Nuo pat ryto atvykusi
edukatorė paruošė vaikams reikalingas
medžiagas, pasiūlė išsirinkti trafaretus.
Prasidėjus veiklai visi pajutome Kalėdų
dvasią, nes kūrėme atvirukus
artėjančioms šventėms.
Kūrybinis užsiėmimas spalvoto smėlio
atviruko kūrimas – tai nuotaikingas,
dinamiškas, kupinas spalvų bei gerų
emocijų užsiėmimas, kuris ne tik ugdo
mokinių kūrybiškumą, spalvų pajautimą,
dėmesio sutelkimą, smulkiąją motoriką,
bet ir moko skleisti gėrį bei grožį aplink
save.
Taip pat užsiėmimo metu sužinojome,
kada ir iš kur kilo sveikinimo atvirukais tradicija, kokie buvo pirmieji sveikinimo atvirukai. Ant
paruoštų trafaretų sukūrėme savo spalvoto smėlio atviruką, kurį kiekvienas galėsime paskirti
brangiam žmogui.
Mokinių darbų paroda ,,Vėlių mėnuo”
Dienos bėga, trumpėja.
Baigiasi lapkritis – vėlių mėnuo. Pilkas, liūdnas, pilnas ilgesio ir pagarbos išėjusiems Anapilin.
Dailės pamokose visuomet šį mėnesį duodu užduotį, kuri priverstų mokinius stabtelt ir susimąstyti
apie laiką, gyvenimą, mums brangius žmones .
Tiek suaugęs, tiek augantis žmogus turi mokytis suvokti gyvenimo realybę, jo grožį ir mirties rimtį.
,,Vėlinės“ – sena lietuviška tradicija pagerbti mirusius. Lankomi, puošiami kapai, degamos ugnelės –
žvakutės, laužai. Nuo seno lietuviai tikėjo, kad mirusio žmogaus dvasia gyva medyje, paukštyje,
gėlėje, debesyse…
Gerbkime senolių tradicijas. Palaikykime, išsaugokime jas. Gerbkime gyvenimą ir mirtį.
Laikas visada eina tik į priekį.
Kalėdinė dekoracija 6b klasės 105 kabinete
Šv. Kalėdų laukimas matomas visur: įžiebtos Lietuvos miestų
eglės, papuošti prekybos ir pramogų centrai, pagrindinėse
miestų aikštėse šviečia lempučių girliandos ir žibintų instaliacijos.
..
Puošiamos ir mokyklos. 6b klasės auklėtoja Jurgita
Zenevičiūtė viename prekybos centre pamatė įdomią ir originalią
kalėdinę dekoraciją, kurios papuošimų idėją papasakojo
technologijų mokytojui. Lapkričio 30 d. prieš pirmą technologijų
pamoką 6b klasės mokiniai į kabinetą atsinešė įvairių medžių
šakų. Prasidėjo dekoracijos gaminimas: visi berniukai kirpo
medžio lukštą ir klijavo papuošimus – snaiges, technologijų
mokytojas su elektriniu pjūklu supjaustė medžių šakas ir
sukonstravo dekoracijos karkasą. Po dviejų pamokų pagaminti
papuošimai buvo pritvirtinti prie dekoracijos pagrindo. Kalėdinė
dekoracija pakabinta 105 kabinete, kuris yra 6b klasės mokinių
kabinetas.
6b klasės mokinių kūrybinis darbas „Konstrukcija – arkliukas“
Visą lapkričio mėnesį technologijų pamokose
šeštų klasių mokiniai gamino vieną iš
sudėtingiausių darbų – „Konstrukcija –
arkliukas“. Šis darbas yra ypatingas, nes tai yra
judanti konstrukcija, kuri skirta įvairioms
mokymo priemonės susidėti. Įdėjus rašymo
priemones ir pajudinus arkliuką – ši konstrukcija
juda!
Konstrukcija sudaryta iš dviejų plokštumų, kurių pagrindinis akcentas yra arkliukas, prie arkliuko
kojų yra lenkta plati juosta, kurios pagalba vyksta judėjimas. Labai svarbu buvo su siaurapjūkliu iš 4
mm storio faneros tiksliai išpjauti arkliukų formas. Po to vyko detalių apdaila ir spalvinimas.
Mokiniams spalvinimas yra tarsi meditacija, saviraiškos ir kūrybos laisvė! Šias užduotis puikiai atliko
6b klasės berniukai, kurie pagamino išskirtinius ir spalvingus arkliukus!
Sveika, vasara!
Sveika , vasara.
Mokslo metai baigti. Darbai nudirbti. Atostogų laikas prasideda.
Dailės būrelio ,,Spalvoti spindulėliai“ vaikų akyse klausimas. Ar dailės mokytoja ištęsės rudenį
duotą žodį? Ar eisime į žygį? Ar bus laužas?
Taigi birželio 16 dieną mes išvykome. Diena puiki, saulė, šilta. Išvykstame traukiniu. Kelionė juo
neilga, tik 13 minučių. Na, o išlipus, mus pasitinka ir į savo glėbį čiumpa gamta. Ji nepakartojama.
Laukinės žydinčios pievos, šimtamečiai medžiai, paukščių chorai, prūduose besimaudančios
gražuolės gulbės…Per upę keliamės beždžionių tiltu. Stabtelime apsidairyti. Apačioje srauni upė,
viršuje, per ilgakojį tiltą nuolat dundantys traukiniai. Grindinys mus veda tolyn, gilyn į paslaptį.
Jau ryškėja Vilniaus bajorų maršalkos grafo Jono Tiškevičiaus dvaro ir dvaro sodiečių architektūros
pastatų kontūrai. Eidami senų liepų ilgomis alėjomės, bandome įsivaizduoti tuometinį gyvenimą:
karietos, damos su skėčiais išėję pasivaikščioti, garbūs vyrai aptarinėjantys žirgų veisles. Smagu, kad
paveldas gyvas ir saugomas.
Leidžiamės prie Vokės .Ten įsikuriame, susikrauname laužą, kepame dešreles, šeriame uodus ir nuo
karščio ginamės vėsiu upės vandeniu. Laikas neprailgsta. Artėja laikas grįžti į miestą. Niekas dar
nenori, bet ir malonus laikas turi pabaigą.
Taigi, gesiname laužą, renkamės daiktus ir namo.
Klausimas visiems,- kur mes buvome išvykę?
Keliaukime. Lietuvos gamta nuostabi.
Dailės mokytoja metodininkė
Rima Vaitkevičiūtė