Tokių rimtų ir susikaupusių aš jų dar nemačiau. Mūsų mokinių, kai
vakar prisiminėme 1991 metų sausio 13-osios įvykius.
Reikia ir galima dabartinei, vadinamai Z kartai (tokio amžiaus yra
mūsų mokiniai) kalbėti, skaityti, rodyti pačius brangiausius,
pamatinius mūsų tautos ir valstybės dalykus: meilę tėvynei, pareigą
ją saugoti ir ginti, atsakomybę už savo žodį ir veiksmą. Ir jie tą puikiai
išgirsta ir suvokia. Tik reikia mokėti jiems tai pasakyti. Ne formaliai,
ne pompastiškai, ne biurokratiškai, ne prievarta suvarant į mitingus
ar sales. Reikia kalbėti jų (Z kartos ) kalba, reikia prisitaikyti prie jų
tempo, bet kartu aiškiai, ramiai ir paprastai išdėstyti, parodyti bei
patiems laikytis pilietinių įpareigojimų ir įsipareigojimų, be kurių
neįmanoma didžiausia vertybė – Žmogaus, Tautos, Valstybės Laisvė.
Mūsų vaikus, jau gimusius Laisvėje, reikia mokinti toje Laisvėje ir
gyventi, ir ją vertinti.
Tada, 1991 metais, mūsų, suaugusiųjų, niekas nemokė pilietiškumo,
tą naktį, tas dienas “veikė” mūsų širdys, prie bokšto, parlamento
bėgome vedini sunkiai nusakomo vienybės, išgyvenimo,
pasididžiavimo jausmo, susivokimo, kad galime būti laisvi, kad
turime gintis ir žinojome, ką turime ginti. Vieni – tiesiog intuityviai,
kiti – iš šeimų ir senelių atsinešę istorinę atmintį. Bet visi vieningi.
Taip, kaip šiomis dienomis išdidi prancūzų tauta – 4 milijonai vienoje
vietoje susikibusių už rankų prieš smurtą, už Laisvę. Taip, kaip šiandien kovoja ukrainiečiai.
Sausio 13-osios įvykius šiais metais mokykloje paminėjome ne tik žvakučių liepsna languose ir
apsilankymu Kryžių kalnelyje prie TV bokšto, bet ir rimtu, akademiniu renginiu kamerinėje
aplinkoje.
Į istorijos kabinetą mokiniai rinkosi skaityti Sausio 13-osios įvykių liudininkų atsiminimų, to meto
užsienio spaudos vertinimų. Visi rimti, susikaupę. Buvo įdomu ne tik patiems skaityti ir klausyti
prisiminimų ištraukų, bet ir išgirsti gyvo tų įvykių liudininko pasakojimo – renginio svečio, Seimo
nario Manto Adomėno, kai prie bokšto naktį stovėjo nedaug vyresni mokiniai už čia klasėje
sėdinčius…
Popietė baigėsi Justino Marcinkevičiaus eilėmis ir lietuvių kalbos mokytojos Bronės Gudauskienės
išsakytais žodžiais “Jeigu yra Juodoji teisė pulti, tai turi būti ir Baltoji teisė gintis” (J. Marcinkevičius).
Ir tylūs žodžiai, ir susitvenkusios akyse ašaros liudijo viena – mes vertiname tai, ką dėl mūsų padarė
kiti.