Tu pirmasis vyras paėmęs mane ant rankų, nešiojęs, mylavęs mane. Pamenu save dar
ikimokyklinukę ir tas nedideles medines kaladėles su įvairių gyvūnų ir paukščių atvaizdais, kai vis
bėgdavau tavęs paklausti, kaip jas sudėti, kad žodis ar sakinys gautųsi. Ir dar atsimenu, kaip rūsyje iš
lentučių gamindavai mano lėlėms lovas. Ir net staliuką mano lėlės turėjo. Ilgai žaidžiau su jomis,
balkone net visus lėlių namus įsirengiau. Vėliau tu net gėdindavai mane “tokia jau didelė, bernai
turėtų rūpėti, o tu tik su lėlėm žaidi”.
O mokyklinis valsas… Pirmą kartą tuomet šokome abu valsą. O kiek namie mokinomės tuos
žingsnelius -viens, du, trys, viens, du, trys… Tu neblogas šokėjas buvai, pasakodavote, kaip
jaunystėje su mama iki paryčių šokdavote. Iš viso prisimenu tris mūsų valsus. Per mano vestuves
šokom abu, vėliau per Tavo ir Mamos auksines vestuves – aš su tavimi, o broliai su mama.
O mūsų kelionės…Nuo pat mažumės visa šeima kokiam mėnesiui kiekvieną vasarą važiuodavom
su savo volga. Perdavėte šitą kelionių geną dar dviem kartom į priekį.
Ir koks tu puikus Senelis buvai. Anūkai užaugo “ant tavo pasakų”. Arba pats jas skaitydavai, arba
prikurdavai. Pamenu, mėgstamiausia sūnaus knygelė buvo “Meškiukas Rudnosiukas”, šimtus kartų
jam skaitydavai, vėliau jau jis tau mintinai “skaitydavo”. Arba knygelė “Ką žmonės dirba visą dieną”.
Kiek ten fantazijos abiems būdavo prie
kiekvieno paveiksliuko. Va čia tai profesinis
orientavimas :).
Užaugo, Tėti, Tavo anūkai. Ir medžiai sode
užaugę – šaknys ir šakos plačiai išsišakoję. Ir
ta alyvinė obelis, kuri tau labiausiai
patikdavo, kiekvienais metais gausiai
pražysta ir duoda vaisius. Tikiuosi ir šiemet
obuolių bus. Ir gandralizdis toje pačioje
vietoje, tik nežinau, ar gandrai tie patys, ar
kiti…