Literatūroje apstu įvairių šokio apibrėžimų, tačiau visi autoriai vieningai teigia, kad  šokis  - ne tik kūno ir sielos kalba, bet ir mąstymas. Anot mokytojo K. Andrijevskio, šokis yra vienintelė sporto šaka, kur daugiausia dirba smegenys. Tyrimais nustatyta, kad šokis gerina protinius gebėjimus, o pasak šokio terapijos specialistės Gintarės Pupinytės, šokis – tai raktas į save ir mus supantį pasaulį.

Kartais tėvai  klausia mokytojo, ar visi gali šokti? Atsakymas vienareikšmiškas. Visi. Pasak Kęstučio Andrijevskio, šokis ugdo harmoningą vaiko asmenybę, visapusiškai ją vysto. Šokantys išsiskiria savo eisena, laikysena klasėje.

Šokio pamoka pradinėse klasėse (ir ne tik) yra tokia pat svarbi, kaip matematika ar lietuvių kalba. Per pamoką mokiniai mokomi klausytis muzikos, išgirsti ritmą, koordinuoti kojų, rankų, pečių, viso kūno judesius, jausti, į kurią pusę judėti, jausti savo svorio centrą, reguliuoti laikyseną. Šokis moko susikaupimo, susitelkimo, dėmesio koncentravimo, nes vienu metu “užimta” ir kojos, ir galva, ir rankos, ir mintys, ir visas kūnas.  Šokyje vaikas turi būti vientisas. Šokio pamoka – tai drausmės ir tvarkos pamoka, ne tik tiesiogine drausmės prasme, bet ir kūno drausmės prasme. Visiškai akivaizdu, kad pagerėja šokančių vaikų laikysena.

Šokių pamoka – tai ir mokymosi bendrauti pamoka, partnerystės tarp mergaičių ir berniukų pamoka. Šokis lavina muzikinį, estetinį skonį, moko vaiką atskirti, kas yra gražu, o kas ne, suteikia galimybę išreikšti, išlaisvinti jausmus, o kartu tai ir bendras kultūrinis išprusimas, akiračio plėtimas.

Šokantys vaikai žymiai lengviau komunikuoja, labiau atsiskleidžia jų saviraiška, kūryba, vystomas emocinis intelektas.

Tai tik keletas mokytojo Kęstučio Andrijevskio pastebėjimų apie šokio pamokų prasmę ir reikalingumą mokykloje. 

Ir pabaigai retorinis pasiūlymas. Jeigu šoktų visa Lietuva – ir pasaulis būtų gražesnis, ir mes geresni.

Spinduliečiai nori atkreipti visos bendruomenės dėmesį į rytinės mankštos svarbą visam žmogaus organizmui bei paskatinti judėti nuo pat ryto. Reikia teisingai suvokti žodį „judėti”. Rytinio judėjimo metu svarbu išjudinti visus raumenis, pamankštinti sąnarius. Nereikia stengtis suprakaituoti. Intensyvesnį sportą galima palikti popietei ar vakarui.    

   Kodėl gi rytinė mankšta yra geriau, nei bet kuriuo kitu paros metu? Senovės Kinijoje buvo sakoma, kad dešimties minučių mankšta rytais duoda tiek pat naudos, kiek pusvalandžio treniruotė dieną. 

Pradinukai, drauge su priešmokyklinukais, kiekvieną rytą pradeda smagia mankšta. Pasportavę ryte, pasisemiame energijos visai dienai. Tuo pačiu, jaučiamės savimi patenkinti, nes gebame laikytis disciplinos ir nevėluoti į mankštas, o drauge ir į pamokas. Kiekvieną dieną mankštą organizuoja vis kita klasė. Taip skatiname būti mokinius atsakingus už savo klasės mankštą. 

Kaip išsiugdyti įprotį daryti mankštą? Darykime tai bent 30 dienų iš eilės! 

   

Kadangi mokymosi stilių klasifikacijų būna įvairių, mokiniai užpildė ir kitą klausimyną, kuris įvertina mokymosi stilių pagal pamėgtą mokinio mokymosi būdą. Užpildę klausimyną vieni mokiniai save pavadino aktyvistais, kiti mąstytojais, treti teoretikais, o dar kiti – pragmatikais. Mokiniai sužinojo, kad aktyvistams lengviausia išmokti būnant kuo aktyvesniais (dalyvaujant projektuose, išbandant naujus dalykus), mąstytojams – apmąstant savo ir kitų patirtį, teoretikams – analizuojant, keliant hipotezes, ieškant priežasties ir pasekmės ryšių, o pragmatikams – kuo daugiau dalykų išbandant praktiškai. Mokiniai liko sužavėti ne tik mokymosi stilių įvairove, bet ir pastebėjo individualius savo klasės draugų mokymosi ir asmenybės skirtumus. 

Mokymosi stilių nustatymas sudarė galimybę paskatinti mokinių mokymosi motyvaciją: mokiniams išdalinta daugybė jų mokymosi stiliams tinkančių patarimų, kaip lengviau įsisavinti mokymosi medžiagą. Mokiniai jau džiaugiasi lengvesniu ir įdomesniu mokymosi procesu. Linkime jiems ir geresnių mokymosi rezultatų!