Ateina metas, kai žemė, atidavusi derlių, lengviau atsidūsta
ir jau taisosi guolį žiemos poilsiui. Dangaus skliautu jau vis rečiau
ritasi saulės diskas, o vis dažniau plaukia ašaroti lietaus
debesynai. Visa, kas gyva, užsisklendžia savyje, prityla, išblunka
spalvos, nurimsta gamta lyg prieš miegą. Tada ir tylutėliai
atslenka paskutinysis rudens mėnuo lapkritis. Jis jau nebesigroži
spalvingais medžių lapais, nes jie jau būna parudavę,
nebesiklauso liūdnų ar smagių paukščių balsų, nes giesmininkai
jau būna išskridę, nepalinksta prie raudono astro žiedo, nes pirmoji šalna jį nudegino savo pirštais –
vaikšto aštriomis ražienomis nuklotais laukais, čia užmirštą rugio varpą pakeldamas, čia prie tuščio
gandralizdžio parymodamas…
Bet pirmiausia, vos tik į žemę įžengęs, pačią pirmąją savo dieną, lapkritis aplanko žemiškąją
kelionę baigusių ir amžinam poilsiui atgulusių karalystę. Vaikšto lapkritis susikaupęs, atsargiai savo
dideles kojas statydamas, pasvirusį kryžių pataisydamas, paklydėlius lapus nuo kapų kauburėlių
nužarstydamas, lietaus supluktą žemę šviežiu smėliu pabarstydamas, takelius eglišakėmis
nuklodamas – Vėlinėms ruošiasi. Lapkritis žino, kad visi dori žmonės niekada nepamiršta savo
pareigos – jų artimųjų bei giminių amžino poilsio vieta visada prižiūrima. Rūpestingajam lapkričiui
didžiausia bėda užmiršti ir apleisti kapai.
Rudens tamsa vis drąsiau ir anksčiau užkloja žemę savo juoda marška… Tačiau lapkričio 1- ąją
visoj Lietuvoj nušvinta milijonai žvakučių ir traukiasi juodosios sutemos, ir tirpsta riba tarp
mirusiųjų ir gyvųjų, ir dalijasi jie savo džiaugsmais ir rūpesčiais, ir tampa visi lygūs prieš mirtį ir prieš
pačią Aukščiausiąją Jėgą… O lapkritis šį vakarą keliauja su šviesiu angelu, nužengusiu nuo
postamento, prie vienišų, nė žvakele neprakalbintų kauburėlių ir mąsto, čežančius lapus savo
dideliais delnais žarstydamas, vargas praradusiems atmintį, vargas užmiršusiems gyvųjų žmogišką
pareigą mirusiems, vargas pasipūtėliams ir tuščios garbės besivaikantiems žemėje ir joje
besiilsinčius apleidusiems, vargas amžiais kauptą išmintį ir patirtį paniekinusiems…
Mieli mano mokiniai, tėveliai ir globėjai, aplankykim Vėlinių vakarą artimą savo, amžino atilsio
jam palinkėkim, uždekime žvakelę ant užmiršto kapo, pažvelkim į antkapių veidrodžius – siela galbūt
taps pilnesnė…