7C klasės „Drąsos žaidimas paaugliams“

Lapkričio 12 d. 7c klasės mokiniai
grįžę po rudens atostogų pailsėję ir
kupini jėgų, išsiruošė ieškoti
nuotykių žaidimų erdvėje
„Labyrinthus“. Čia jie išbandė savo
drąsą bei galią, žaisdami komandinį
žaidimą pavadinimu „Drąsos
žaidimas paaugliams“.
Žaidimas vyko realiame 1,5 km
labirinte, su netikėtumo bei
nežinomybės efektais. Mokiniams
labai didelį įspūdį paliko specialieji
garso, šviesos, dūmų efektai, nors
pačiame labirinte buvo taip tamsu,
“nors į akį durk”. Labirinto
sergėtojai parengė mokiniams
įvairių kliūčių bei spąstų, kurie buvo tikrai nelengvi… Pasitelkėme drąsą, orientaciją, sumanumą bei
pastabumą. Septintokai patyrė daug netikėtumų, nes labirinte buvo įrengta daug nišų, durų, laiptų,
virvių, kurias reikėjo įveikti, perlipti, peršokti ir išdrįsti nugalėti savo baimes visiškoje tamsoje bei
slypinčiuose netikėtumuose…
Ir 7c klasės mokiniai išdrįso „tai“ patirti ir nugalėjo visas tamsos baimes, patirdami daug adrenalino
bei įvairių emocijų.
7B klasės išvyka į pramogų ir poilsio parką ,,Adomaitynė”
Spalio 29 dieną, vakarop, 7B klasės mokiniai kartu su klasės auklėtoja apsilankė Kėdainių rajone esančiame pramogų ir poilsio parke ,,Adomaitynė“. Parkas nuošalioje vietoje, pamiškėje, šalia tekančio Barškupio upelio, 14 km nuo Kėdainių.  Šis parkas unikalus tuo, kad jame suderinti mini zoologijos ir botanikos sodai. Parke yra didelė fazanų kolekcija, paukščiai gyvena erdviuose aptvaruose. Čia įrengtas  „baltasis“ voljeras, kuriame apgyvendinti tik balti paukščiai: baltieji povai, povinių balandžių šeimyna, šilkinės vištos, sidabriniai fazanai. Gretimuose voljeruose galima pamatyti ir kitų dekoratyvinių paukščių: povų, ančių, balandžių. Lankytojai gali stebėti parke gyvenančias draugiškas nutrijas. Praėję vingiuotą 25 m ilgio takelį patekome į slaptą mini kaimelį, kuriame 2000 kv. m plote gyvena triušiukai. Mažieji gyvūnėliai gyvena savo gyvenimą – turi erdvius namelius, malūną, lentpjūvę ir net bažnyčią!
Aplankę nuostabius gyvūnus, pavakarieniavę lauko pavėsinėje, išsiruošėme į šalia esantį ,,Šiurpų mišką”. Eiti šio miško takeliais buvo pakankamai baisu ir šiurpu. Už kiekvieno krūmo, medžio pasirodydavo pabaisos, girdėjosi šiurpūs garsai. Įveikę šiurpo kelią, pilni įspūdžių, vėlų penktadienio vakarą grįžome į Vilnių.
Ketvirtokai atranda knygas
    Ketvirtokų „Atradimų diena“ praėjo išties darbingai. Mat knygos gimimas daug pastangų ir darbo reikalaujantis procesas. Pirmiausiai mokiniai susipažino, kaip knygos gimsta šiuolaikiniame pasaulyje. Bet net ir dabar turint kompiuterius ir begalę išmaniųjų įrenginių, be rankų darbo neapsieinama. Piešinėlius, nuotraukas ir tekstą vis tiek tenka ruošti ranka ir  tik viską sustygavus, informacija keliauja į kompiuterį ir vyksta tolimesni knygelės maketavimo darbai. Moderniose spaustuvėse spausdinami ir rišami knygų lapai.
Pabandėme išsivaizduoti, koks knygelės kelias be kompiuterių ir spausdinimo įrenginių.
Pirmiausia knyga gimsta žmogaus galvoje, jo mintyse, vaizduotėje ir net svajonėse. Tuomet viskas,
ko reikia, tai rašiklis, popieriaus lapai, siūlas, adata ir spalvos.
Nieko nelaukdami ketvirtokai ėmėsi šio stebuklingo darbo. Vieni kūrė pasakojimus, kuriuose
veikėjai juokėsi, kovėsi ir visaip vinguriavo pasakojimų siužetai. Piešė iliustracijas. Kiti mokiniai rašė
autorės Romutės Skučaitės eilėraščius, maketavo knygeles, jas siuvo ir iliustravo eiles. Toks
smagumas buvo stebėti dirbančius vaikus, o kai mokinių vaizduotė ėmė lietis ant knygelių lapų, net
ir širdis apsąlo. Tokiame darbe aišku pats maloniausias yra rezultatas. Parašyta, iliustruota,
sumaketuota ir susiūta knygelė glosto akį, kelia pasididžiavimą ją kūrusiam mokiniui.
Net nekyla abejonių, kad patys sunkiai dirbę ir kūrę knygeles vaikai, labiau vertins bet kokią
rankose laikomą knygą.
Linkime visiems vaikams ir ne tik vaikams gražių, skanių ir neįtikėtinų knygų, kurias perskaitysite
artėjančios žiemos ilgais vakarais.
Žaidimas „Virusas“
Spalio 27 d. pasitikdami moksleivių atostogas, 6a klasės mokiniai lankėsi “Labirinte” ir dalyvavo veiksmo ir nuotykių žaidime “Virusas”. Apie virusą šiandien daug kalbame, imamės būtiniausių priemonių jo suvaldymui. Tačiau kaip nors trumpam atsitraukti ir patiems prisidėti prie pandemijos valdymo?
Žaidimas „Virusas“ leido mokiniams, pasitelkiant logiką, orientacinius gebėjimus, sumanumą, leistis į kupiną nuotykių ir smagių užduočių kelionę su išprotėjusia profesore. Mokiniai buvo suskirstyti poromis, išdalinti magnetiniai viruso indifikatoriai. Žaidimas vyko trimis etapais.
Pirmajame etape mokiniai turėjo galimybę susipažinti su labirintu, slopinti viruso plitimą. Antrajame etape pasitelkiant pastabumą surasti skaičius ant viruso plitimo dėžučių ir sudėlioti kodą. O finaliniame trečiajame etape – laukė didžiuliai išbandymai ir netikėtumai. Mokiniai turėjo surasti juodąsias dėžes su viruso išplitimo istorija ir taip komandoms pelnyti papildomus taškus. Tai padaryti trukdė labirintą užplūdę zombiai, kurie ir toliau skleidė pavojingą „virusą“. Ačiū dievui, 6а klasei pavyko ir likome gyvi ne tik mes, bet ir išgelbėta visa žmonija.
Puikus žaidimas su specialiais garso ir šviesos efektais, dinamiška muzika, leido mokiniams atsiskleisti ir patirti daug nuotykių bei įsimintinų akimirkų. Slėpynės tamsoje leido išgyventi siaubo filmo scenarijų, o savo emocinio termometro stulpelį „pakelti“ iki viršaus.
,,Stebiu, tyrinėju, pažįstu…“
Spalio 20 d. ketvirtų klasių mokiniai dalyvavo
Respublikinėje pradinių klasių mokinių
konferencijoje ,,Stebiu, tyrinėju, pažįstu…“,
kurią organizavo Kuršėnų Daugėlių
progimnazija. Vilniaus ,,Spindulio“
progimnaziją atstovavo 4 a kl. mokinė Miglė
Konarskytė, 4 b kl. mokinė Rūta Giedrytė, 4 c
kl. mokiniai Sandra Šilobritaitė ir Lukas
Petrauskas.
Konferencija buvo organizuojama nuotoliniu
būdu, todėl svečių ir dalyvių buvo iš įvairių
Lietuvos kampelių: Vilniaus, Vilkaviškio, Kauno, Reseinių, Šiaulių, Kuršėnų, Joniškio, Telšių, Skuodo,
Kretingos ir Klaipėdos. Konferencijos dalyviai pristatė 34 pranešimus, dalyviai dirbo net keturiose
sekcijose. Mokytojai dalijosi patirtimi, kaip galima sudominti mokinius ugdomąja veikla pamokose
ir per neformaliojo švietimo užsiėmimus, atliekant praktinius darbus, įvairią tiriamąją veiklą,
organizuojant pamokas kitose erdvėse.
Mokiniai vieni kitiems pristatinėjo įvairius bandymus, atliktus tyrimus ir atradimus. Vaizdiniuose
pranešimuose pasakojo apie stebėtus ir auginamus retus gyvūnus, vietoves, medžius, lankytinus
objektus, pamokas kitose erdvėse, fizikos ir chemijos dėsniais paremtus eksperimentus, mažiausieji
pristatė daug temų susijusių su rudens atradimais. Konferencijos pabaigoje visi dalyviai kartu atliko
bandymą – šlykštuko gamybą.
Visi konferencijos dalyviai apdovanoti padėkomis.
Dėkojame konferencijos vedėjams ir organizatoriams bei mokiniams ir jų mokytojams, kurie puikiai
paruošė mokinius ir paskatino juos domėtis savo artimiausia gamtine aplinka, stebėti, tyrinėti
paprasčiausius reiškinius, medžiagas ir savo tyrinėjimais pasidalinti su kitų mokyklų mokiniais,
mokytis vieniems iš kitų.
Esperanto kalba – visų žmonių kalba
    Mokiniams  buvo įdomu sužinoti, jog pasaulyje yra tik dvi tautos, galinčios save laikyti Esperanto kalbos pradininkėmis – tai Lenkija ir Lietuva. Būtent čia, mūsų gimtojoje šalyje, vyksta pasauliniai esperantininkų suvažiavimai ir konferencijos. O šios kalbos unikalumas ir paprastumas sužadino mokinių smalsumą susipažinti ne tik su esperanto kalbos gramatika, mokyklos bibliotekoje pavartyti lietuvių – esperanto kalbos žodyną, bet  ir užsirašyti tam tikras frazes šia kalba. Sužinoję, kad esperanto kalbos slapta mokė ir daraktoriai bei ja kalbėjo partizanų vadai, klasėse užvirė diskusija. Mokinių susidomėjimas buvo didžiulis. Mokiniai didžiavosi faktu, jog esperanto kalba padėjo sustiprėti bendrinei lietuvių kalbai ir leido lietuviams spaudos draudimo laikotarpiu turėti ryšį su pasauliu bei žinoti, kas vyksta. Mokiniai pripažino, kad kalbų mokėjimas vienija žmones, leidžia pažinti kitas šalis ir jų kultūras, taip pat didina pasitikėjimą savimi bei buria žmones į bendruomenes. Esperanto kalba yra vienas tokių pavyzdžių, kai žmones vienija dirbtinė kalba, kuri leidžia bendrauti, dalintis informacija, bet ir draugauti žmonėms tarpusavyje.
Rugsėjo 26 d. minime Europos Kalbų dieną. 6-8 klasių mokiniai prisijungė prie šios šventės ir praplėtė savo akiratį bei žinias, prisiliesdami prie dirbtinės ir jokiai tautai nepriklausančios  Esperanto kalbos.
Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio (Lao Dzė)
  Saulėtą ir ankstyvą rugsėjo 10 -osios rytą  5-8 klasių mokiniai rinkosi Vilniaus geležinkelio stotyje ir vyko traukiniu į Trakus. Tai pirmoji šiais mokslo metais edukacinė turizmo ir sveikatingumo diena, kurią organizavo geografijos ir gamtos vyr. mokytoja Lina Mažukėlė, talkininkaujant kolegoms. Daugeliui mokinių važiavimas traukiniu buvo naujas ir dar neišbandytas keliavimo būdas, todėl visi su nekantrumu laukė nusileidimo į peroną ir pajudėjimo iš vietos geležinkelio bėgiais. Mokinių veidus puošė šypsenos, aidėjo vaikų klegesys, o geras oras žadėjo nuotykius ir puikią nuotaiką.
Kelionę pradėjome nuo didžiausios Lietuvos irkluotojų pergalių kalvės – Trakų sporto bazės, kur mus pasitiko profesionalūs irkluotojai ir jų treneriai. Jie atskiroms mokinių grupėms vedė edukacines veiklas, supažindino su irklavimo sportu, inventoriumi, paaiškino apie sportininkų treniruotes žiemą, leido išbandyti treniruoklius, atsisėsti į baidarę, parodė baidarių garažą. 6a klasės mokiniai noriai ir su entuziazmu varžėsi su kitų klasių mokiniais išbandydami treniruoklius, uždavinėjo daug klausimų sportininkams,  fotografavosi su treneriais ir irkluotojais. Mažumėlę pasportavę, patraukėme užkąsti ir suvalgyti tradicinių kibinų. Pasisotinę ir atgavę jėgas, žygiavome ežero pakrante, aplankėme Trakų pilį, sustojome poilsiui įrengtose zonose, daug juokėmės, šmaikštavome ir bendravome vieni su kitais. Tuomet visi drauge patraukėme link Trakų geležinkelio stoties, kur pajudėjome link Vilniaus. Po šios edukacijos susidomėjimas irklavimu buvo nemažas. Vaikų akyse mačiau olimpinį azartą, užsidegimą ir dideles svajones. Kas žino, gal ši kelionė padės kažkam apsispręsti  ir žengti pirmą žingsnį naujų pergalių link.
Mažieji Spinduliečiai – drąsūs žygeiviai!
Rugsėjo 10 dieną „Spindulio“ progimnazijos pirmų ir antrų klasių mokiniai leidosi pėsčiomis į žygį
po Pilaitės apylinkes. Susirikiavę mokyklos kieme, nešini pačių sukurtomis klasių vėliavomis
mažiausieji pradinukai darniai iškeliavo į pirmąjį pažintinį – apžvalginį žygį. Nuoširdus aplinkinių
dėmesys: mikrorajono gyventojai žygeiviams mojo pro langus, pravažiuojantys automobiliai
sveikino draugiškais garsiniais signalais, sutikti praeiviai palydėjo džiugiomis šypsenomis – kėlė
žygeiviams ūpą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Laukė puiki diena – saulė negailėjo šilumos, gaivus
vėjas kedeno plaukus, miškas kvepėjo sakais ir rudenėjančia lapija… Įveikėme kalnus ir pakalnes,
drąsiai vienas paskui kitą išsirikiavęs perėjome per siaurą tiltelį, gerą valandą vingiavome miško
takais ir takeliais ir pagaliau pasiekėme tikslą – horizonte atsivėrė nuostabus Salotės ežeras.
Pasistiprinę ir pailsėję nuskubėjome atlikti užduočių: mokiniai kūrė savo klasės ženklą, išmoko iš
gamtinės medžiagos sukurti kelio krypties ženklinimus, sužinojo, kaip pagal medžių apsamanojimą
nustatyti pasaulio kryptis, skaičiuodami kelmo rieves išmoko nustatyti medžio metus, miklino ranką
mėtydami kankorėžius į taikinį. Bene smagiausia užduotis buvo pasirinkto medžio aukščio
matavimas neturint matavimui skirtų priemonių. Pirmokai išklausė gelbėjimo stoties darbuotojo
pasakojimą apie prie Salotės ežero gyvenančius žalčius, ežero puošmeną – gulbes ir antis, sužinojo
apie apylinkėse augančius augalus, pasikartojo saugaus elgesio prie vandens taisykles.
Pirmasis mažųjų Spinduliečių žygis pavyko – draugiškai įveikėme 5 kilometrus! Grįžome pavargę,
bet sustiprėję ir įgiję pasitikėjimo savo jėgomis!
Pirmyn į vasarą!
Pasitinkant vasarą 3b kl. mokiniai savo mokymosi žinias
įsivertino edukacinėje išvykoje į Šiaulius. Per lietuvių kalbos
pamoką nagrinėję dviračių išradimo istoriją ir raidą, turėjome
puikią progą patikrinti ir pagilinti savo turimas žinias Šiaulių
„Dviračių muziejuje“. Čia rodomas medinis dviračio prototipas –
„seleriferis” – „bėgiojanti mašina”, kuria 1792 m.,
pasispirdamas kojomis, po Paryžių važinėjo grafas de Sivrakas.
Ši medinė „mašina” buvo gremėzdiška, sunki, neturėjo vairo –
tik atramą rankoms. Žinoma, tai kopija. Muziejaus eksponatai
suskirstyti temomis: „Didysis Tūkstantmečio Taikos žygis aplink
pasaulį”, „Dviratis išrastas. Važiuok oranžiniu”, Šiaulių dviračių
ir variklių gamykla „Vairas”, „UAB „Baltik vairas” ir kt. „Dviračių
sportas Lietuvoje” – eksponuojami sportininkų apdovanojimai,
sportinė apranga, dviračių sporto aksesuarai, tarptautinės
klasės sporto meistrės šiaulietės Vilmos Rimšaitės BMX dviratis.
Muziejuje sužinojome ne tik seniausių ir pirmųjų dviračių
istoriją, bet ir išgirdome apie garsinančius Lietuvą sportininkų pasiekimus, keliones su dviračiais
aplink pasaulį. Didelį įspūdį padarė galimybė patiems paminti sportinį ar triratį dviratį, velomobilį.
Kita stotelė jau praalkusiems trečiokams buvo pats tas – Žaliūkių malūnininko sodyba. Mokiniai
prieš tai taip pat mokėsi javų rūšis, duonos kepimo eigos, tad
pasitaikė puiki proga šias žinias pritaikyti praktiškai. Edukacijos
metu mokiniai išgirdo pasakojimą apie sunkų duonos kelią nuo
sėjos iki balta staltiese užtiesto stalo, sužinojo valstiečių buityje
gyvavusias duonos kepimo tradicijas, papročius ir ritualus,
kiekvienas padarė savąjį duonos kepalėlį ir, žinoma, paragavo
duonelę.
Na, o paskutinė Šiaulių lankymo vieta – tai Kryžių kalnas. Vienas
iš žymiausių lankytinų objektų Šiauliuose. Mokiniams didelį įspūdį
padarė kryžių gausa ir kalno istorija. Bandėme net skaičiuoti
kryžius, bet greitai supratome, koks tai sunkus darbas. Sužinoję
daug faktų apie Kryžių kalną, susikaupę ir rimti įsmeigėme ir savo
klasės kryžių, palinkėdami ramybės, sveikatos, stiprybės vieni
kitiems.
Vasara – puikus metas kelionėms. Pirmyn į vasarą! Pirmyn į
keliones!
Atsisveikinimas su pradiniu ugdymu
Keturi metai – tam, kad užaugtum.
Keturi metai – tam, kad išmoktum, kada patylėti, o kada
pasakyti.
Keturi metai – tam, kad pajustum sėkmės malonumą,
pergalės džiaugsmą, nusivylimą ir…laikinumą.
Keturi metai – tam, kad suprastum, kur lekia svajonės, ką
lemia mums sutikti žmonės…
Laša laikas greičiau už lietų…. Ne sekundėmis laša, ne
minutėmis, ne valandomis – darbais, planais ir svajonėmis.
Rytdienos ilgesiu ir viltimi, kad bus gerai ir geriau. Kūlvirsčiais
lekiančia kasdienybe ir stabtelėjimais šventėse…
Baigėsi atsisveikinimo su pradine mokykla šventė. Nelinksma
šventė… Šilti ir gražūs žodžiai mokytojai, drėgnos mokytojos
akys… Taip jau nutinka, kai ketverius metus iš eilės kas rytą
tari „Labas rytas, vaikai!“ ir matai žybsinčias akutes, jauti
mielų širdelių tuksėjimą. Užaugo ir sparnus pakėlė dar viena
ketvirtokų laida. Sakoma, kad žmogus nuo žemės pakyla
dviem sparnais – nuoširdumu ir širdies gerumu.
Baigėsi ir paskutinė išvyka kartu. Vieną popietę vaikai ir jų tėveliai leidosi į kelionę po mišką. Visi
buvo suskirstyti į 3 komandas. Užduotis – teisingai atlikti užduotis ir surasti lobį. Geriausiai sekėsi
raudonųjų komandai, tačiau jie buvo draugiški ir lobiu pasidalino su visais. Po to laukė įvairūs
žaidimai, laimės šulinys ir tėvelių paruoštos vaišės. Liko smagūs prisiminimai ir gera nuotaika, kurios
nesugadino net ne laiku užklupęs lietus.
Mokykloje visiems ketvirtokams įteikti pradinio išsilavinimo pažymėjimai ir padėkota už buvimą
kartu. Linkiu visiems sėkmės penktoje klasėje ir palikti gyvenime savo šviesą – nesvarbu ryškią ar
blankią, svarbu – ypatingą.