Birželio 5 d. „Spindulio“ progimnazijos moksleiviai patraukė turizmo keliais. 1 b ir 1 c klasės mokiniai nusprendė žygiuoti pažinti „Pasakų parko“. Diena buvo karšta, tačiau miško didingų medžių prieglobstis visus vėsino. Parke pamatėme daug skulptūrų, kurios simbolizuoja įvairius pasakų bei mitologinius personažus. Mokiniai pamatė ne tik įvairių miške augančių medžių, krūmų bei kitų augalų, vabzdžių, bet ir susidomėjo parke esančiom  smulkiems gyvūnams įkurtom lesyklom. Mūsų džiaugsmui, pamatėme ir pūstauodegę voverytę. Taip įsitikindami, kaip svarbu yra prižiūrėti mišką, jame nešiukšlinti, gerbti jame esančius visus gyvus organizmus.

Mokiniai atliko ir stebėjimo, ir surašymo užduotį, lape pagal duotas raides teko ieškoti kuo daugiau miške esančių objektų. Na, o gerai padirbėję, galėjome atsipūsti, papietauti, pažaisti gražiai įkurtoje žaidimų aikštelėje ir net pašokti. 

Vasarai prasidėjus, orams karštėjant, klasėje sėdėti nevalia – birželio 3 d. 1 b klasės mokiniai nusprendė pažinti Trakus. Pažintis prasidėjo jaukiai Alpakų ūkyje. Sužinojome apie pirmąjį alpakų atvežimą į Lietuvą, jos rūšis, vilnos savybes ir panaudojimą, kuo alpakos skiriasi nuo kupranugarių ar lamų, ar net avių. Pabendravome su šiais mielais gyvūnais, teko ir pavedžioti, ir pamaitinti iš rankų. Nustebome, kad ūkio šeimininkai dar turi ir kitų augintinių – mažų Čihuahua šunyčių. Diena prasidėjo tikrai puikia nuotaika, nes gyvūnai suteikė daug džiaugsmo. Toliau keliavome į pačius Trakus, aplankėme Trakų pilį, išklausėme ne vieną legendą apie supančius ežerus, Trakų pilį, jos valdovus, net apie Trakų salos pilies vaiduoklį. Kupini įspūdžių, sužinoję daug naujo apie Trakų pilį, susidūrėme ir su nauju žodžiu – karaimais. Todėl patraukėme toliau pažinti šios tautos – į Trakų krašto tradicinių amatų centrą. Ten mus pasitiko tikrų tikriausia karaimė – edukatorė, kuri būdama pati karaimė, papasakojo apie šią tautą ir pamokė gaminti šios tautos nacionalinį pyragėlį– kibiną. Išsikepę kibinų, skaniai papietavome ir dar lauktuvių tėvams parvežti liko.

         Daug teigiamų emocijų suteikė užduotis, kurios metu  mokiniai paeiliui po vieną turėjo atkartoti prieš tai stovinčio draugo parodytą judesį, pirmajam mokiniui judesį parodė lektorė. Kiekvienas mokinys pamatytą judesį interpretavo savaip. Šia užduotimi buvo išsiaiškinta, kaip aštuntokai supranta ir perduoda informaciją kitiems. Paskutinio mokinio parodytas judesys labai visus nustebino, nes lektorės parodyto judesio nebuvo likę net užuominos. Kitos užduoties metu lektorė vienam mokiniui papasakojo istoriją, po to mokinys išgirstą istoriją papasakojo kitam ir t. t. Istorija ne tik sutrumpėjo, bet ir joje atsirado naujų detalių. Pakankamai sudėtinga perpasakoti išgirstą istoriją, nes kiekvienas išgirdęs persako savaip. 

            Ši klasės valandėlė aštuntokams buvo naudinga, įdomi ir prasminga.

         Gegužės 31 d. 8a klasei klasės valandėlę „Aš – po  dešimties metų“ vedė Socialinių mokslų kolegijos kūrybos projektų vadybininkė Simona Banytė. 

            Po lektorės prisistatymo aštuntokai popieriaus lape užrašė kaip save įsivaizduoja po dešimties metų (ką norėtų dirbti, kur gyventi, kokią šeimą norėtų turėti, kokius gyvūnus norėtų auginti). Aprašymų aptarimų metu  mokiniai sužinojo, kokią specialybę galėtų pasirinkti, kokia jiems būtų tinkama. Šį pratimą siūloma kartoti kiekvienais metais. Jeigu svajonė lieka ta pati, tai nepamesti ir siekti jos. Aštuntokai sužinojo, kokias studijų programas galima pasirinkti SMK.

Rudenį jie  turėjo nuspręsti, kokį norėtų pamėginti iš sėklų išauginti medelį. Galėjo rinktis auginti ąžuoliuką arba kaštoną. Prisirinkę pilnas kišenes gilių ir kaštonų, pradėjo eksperimentą. Vieniems sekėsi puikiai. Jie jau po kelių savaičių išvydo savo vazonuose besikalančius pirmuosius medelių daigelius. Kitiems teko apsišarvuoti kantrybe ir daigelių palaukti net kelis mėnesius. O tretiems, kaip ir kartais nutinka atliekant bet kokį eksperimentą – teko nusivilti. Iš jų sėklų neišdygo niekas.

 Gegužės pirmosiomis dienomis vaikai į klasę atsinešė savo vazonėlius su jau paaugusiai medeliais. Jiems buvo smagu pasidalinti įspūdžiais. 

Jonas juokėsi, kad jo ąžuoliukas tiesiog nupuvo.  Jis nepaklausė savo mamytės patarimo taip dažnai nelaistyti. 

Natas sakė, kad ąžuoliuką teko uždengti metaline tvorele, nes jo katytė Nika kėsinosi apsigyventi šalia augančio medelio. 

O Gabrielė atėjo tuščiomis. Jos ąžuoliuku pasivaišino jos kačiukai Liončikas ir Kicė. Liko tik du maži stiebeliai.