Šešėlių teatras – teatro rūšis, kurioje dominuoja šešėlių pagalba sukurtos meninės formos, veikėjai ir aplinkos motyvai.

     3B klasėje kiekvieną ankstyvą žiemos rytą, saulei dar nepatekėjus, mokiniai bando, improvizuoja, žaidžia šešėlių teatrą. Sudėję rankas ir jas apšvietę sienoje vaikai išvysta šešėlius: įvairius gyvūnus, paukščius ar net pabaisas.

  Puikus užsiėmimas ryto ir vakaro valandomis. Pabandykite ir Jūs. 

  Kaip sudėti rankas, kad gautumėt žvėrelius rasite tarp nuotraukų.

   3 B klasės mokiniai ilgai ir kantriai ruošėsi valstybės 100-mečio minėjimui mokykloje ir mieste. Visos pertraukos buvo suplanuotos ir užimtos ne žaidimais, o pasiruošimo darbais.

   Mokiniai  grupėmis rinko medžiagą apie žymius Lietuvos tarpukario žmones V. Kudirką, J. Basanavičių, S. Darių ir S. Girėną.

   Klasėje gaminome papuošimus su tautine simbolika: iš trispalvių juostų rišome kaspinus ir juos pritvirtindavome prie segtukų, kad galima būtų įsegti į drabužius.

  Klasę, koridorių papuošėme trispalviais vėjo malūnėliais. Pertraukų metu surišome 157 trispalvius kaspinus, kuriuos kabinome ant mokyklos tvoros.

    Lietuvos 100-mečio paminėjimui pasiruošėme puikiai!

    Siūlome ir jums paskaityti ištraukas iš Šatrijos Raganos raštų apie meilę motinai ir tėvynei:

 Vasario 14 d. 3 B klasėje prasidėjo neįprastai. Vaikai puošėsi širdelės formos akiniais, skaitėme Šatrijos Raganos “Pasikalbėjimus” apie meilę motinai ir tėvynei ir daug kalbėjome apie meilę.

Ką mylime? Kodėl mylime? Kaip mylime? Kaip parodome savo meilę?

Mokiniai diskutavo, dalinosi patirtimis ir savo asmeniniais išgyvenimais. Rašė savo mintis sąsiuviniuose, o mylimiausiam žmogui gamino širdeles.

Kelios mokinių mintys apie meilę: 

 Myliu savo nuostabią, gražuolę, nepakartojamą, darbščią mamą, kuri rūpinasi, myli mane labiau už viską pasaulyje. 

 Prieš Naujus Metus “Spindulio” progimnazijos aktų salėje vyko didžiulė diskoteka, kurioje linksminosi moksleiviai su mokytojomis ir tėveliais.  Vienoje scenoje susitiko disko žvaigždės iš trečių ir ketvirtų klasių. Visą mėnesį repetavę klasėse, muzikos žvaigždės susirinko aktų salėje parodyti savo paruoštų programų.  Disko ritmų pagauti salėje šoko, rodė pačius įmantriausius judesius visi.

Vartydama F. Miralleso romaną „MAŽI DALYKAI DIDELI“, prisiminiau vieną pamoką.    

 Laikydamiesi aiškaus bei taisyklingo kalbėjimo ir tinkamos intonacijos etiketo, atsižvegdami į nežodinį bendravimą (laikyseną, mimiką), 5a klasės mokiniai ruošėsi pasakojimui Mano gyvenimo istorijos. Galima buvo pasirinkti potemę MANO GIMIMO DIENA, ŠVIESUS VAIKYSTĖS PRISIMINIMAS, MANO MAMOS / TĖČIO VAIKYSTĖS PRISIMINIMAS, NUOTYKIS, KURIO NEGALIU PAMIRŠTI, MANO VAIKYSTĖS ŽAISLAI. 

    Kalbėjo visi penktokai, visi skirtingai: vieni prajuokindami draugų auditoriją, kiti nuteikdami rimtai. Visi jie būvo šaunūs. Tačiau, kai Otonas Vainys praskleidė iš namų atsineštą tikrai nemažą maišą, visi net pakilo nuo savo kėdžių. Jis atsargiai pradėjo traukti iš karto sunkiai atpažįstamą daiktą. Po kelių akimirkų prieš bendraklasių akis nusileido didžiulis erdvėlaivis. Taip, tikrai didžiulis, o sudėtas jis iš mažyčių (tų pačių mažiausių) Lego detalyčių. Vaikai negalėjo atplėšti akių nuo žaislo, o aš žavėjausi vaikinuko užsidegimu. Užsidegimu kalbant apie tai, kad tai tėčio dovana, kada jis gavo tą rinkinį, kiek panaudota detalių, kiek laiko užtruko konstruodamas, kiek ten yra valdymo stočių, kad šis aparatas gali šaudyti raketas, vežti (tiksliau skraidinti) įvairiausią įrangą. Net nebegaliu išvardinti visų to aparato specifikacijų. Kalbėjo Otonas vos atsikvėpdamas, tiek norėjo ir galėjo apie tą, savo paties padarytą, žaislą papasakoti. Net šiek tiek gaila pasidarė, kai berniukas pasakė, kad šią aistrą jau išauga, kad dabar jau pradeda ieškoti kitų įdomybių.   

 Linkiu Otonui su tokia pat kantrybe ieškoti ir, žinoma, rasti arba sukurti daug nuostabių dalykų.