Dailės terapija – fraktalų piešimas
Šiuo metu visos populiarėjančios „mokslo
apie save“ idėjos kaip susitarusios tvirtina,
kad žmogus turi įveikti savo blogas emocijas
tam, kad „sėkmė jį lydėtų“. Sutikti su šia
mintimi galima, bet bloga nuotaika nuo to
niekur nedingsta.
Tikriausiai iš visų neigiamų emocijų
labiausiai norėtųsi mokėti suvaldyti pyktį,
kuris daro mus aklais, nesugebančiais blaiviai
įvertinti situacijos, atsekti kilusio konflikto
priežastis. Besibardami dažnai net
nepagalvojame, kad santykiai pasikeitė ne todėl, kad mes ar kiti tapo blogesni ar geresni, o atsidaro
objektyvios priežastys – galbūt pasikeitė mūsų vertybės, socialinės aplinkybės, atsidaro sveikatos
pokyčiai ir pan.
Tyrimuose pastebėta, kad ypač pagerėja santykiai tarp besivaidijančių narių, kurie vienu metu
piešia fraktalus. Terminas „fraktalas“ kilęs iš lotyniško žodžio fractus, reiškiančio „sudarytas iš
dalių“ . Su šypsenėle galima pasakyti, kad užsiimant piešimu nebeturima laiko kada pyktis. O iš
kitos pusės, pastebėtina tai, kad pyktis, priešingai nei liūdesys, suteikia drąsos bei jėgų. Tokiu būdu
supykęs ir turėdamas energijos, žmogus nuleidžia „garą“ piešdamas ir spalvindamas fraktalą, o ne
konfliktuodamas su aplinkiniais.
Šį dailės terapijos metodą, piešti fraktalus, bandžiau pritaikyti dailės pamokoje 4b klasėje.
Pirmiausia, reikėjo užsimerkus, užpildyti kuo didesnę dalį popieriaus lapo įvairiomis linijomis,
toliau, jau atsimerkus, nuspalvinti, kaip vaikai sako, “makaliūzę” kuo įvairesnėmis spalvomis. Manau
šis piešimo metodas pasiteisino: klasė nurimo, vaikai piešė susikaupę, pasinėrę į save, savo jausmus.
Pertraukos metu dar kartą grįžo prie savo piešinio, tyrinėjo jį, ieškojo naujų spalvų, bandė ieškoti
sąsajų su aplinkos objektais. Mokinius taip įtraukė fraktalų piešimas, kad kitą dieną dar atnešė savo
pieštų darbų. Kviečiame ir Jus pabandyti, o kaip mums pavyko piešti pažiūrėkite patys!
1a toliau buria klasės bendruomenę
   1a klasės bendruomenė per beveik du metus jau yra ganėtinai susiformavusi, mums smagu kartu prasmingai leisti laiką. Per paskutinį tėvų susirinkimą nutarėme, kad norime aplankyti Molėtų kraštą. Prasidėjo tėvų komitetui karštos dienos, nes reikėjo ir maršrutą suplanuoti, ir autobusą užsakyti, ir lankytinas vietas išrinkti. 
   Džiaugėmės, kad pasirinkome linksmą – balandžio 1-ąją. Juokavome, kad gidai dabar mums be sąžinės graužaties primeluos. Išvykai pasiryžę autobuse susirinko 27 vaikai ir net 23 tėvai! Išvykome 14 val., todėl tėveliai džiaugėsi ankščiau prasidėjusiu savaitgaliu ir mėgavosi kelione.
   Pirmiausiai vykome į Molėtų rajone Mindūnuose esantį ežerų žvejybos muziejų. Apžiūrėjome XIX a. žvejo pirkioje ir svirne išdėstytus senovinius žvejybos instrumentus bei žvejybos įrankius, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės 19 a. pabaigoje. Seniausias muziejaus eksponatas yra įspūdingas  4 
metrų ilgio XV a. luotas, ištrauktas iš Peršokšno ežero. Jis išskobtas iš storo medžio kamieno. Iš Tramio ežero atgabenta ir senovinė eldija. Muziejuje taip pat eksponuojami senieji ungurių gaudymo prietaisai, senoviniai tinklai, bučiai, varžos, venteris, automatinės meškerės. Daug naujų žvejybos terminų išgirdo vaikai ir tėveliai. Linai ir kanapių pluoštas – pagrindinė žaliava tinklams megzti – taip pat žvejybos eksponatai. Linų mintuvai, brauktuvės, šepečiai, verpimo ratelis, bezmėnai – viskas, kas reikalinga tinklams.    
Na, o koks žvejybos muziejus be žuvienės. Mindūniškė p. Irena Rimydienė stojo prie didžiausio savo firminės žuvienės katilo. Irenos žuvienei tinka tik Mindūnų ežerų žuvys. Nors dauguma vaikų prieš kelionę sakė, kad nevalgys žuvienės, paragavę iš tėvelių lėkščių, šveitė, net ausys lapsėjo.   
Čia pat esančiame Antano Truskausko medžioklės muziejuje apžiūrėjome mūsų kraštuose nematytų dalykų: begemoto, raganosio, liūto, meškų, stumbrų, bizonų iškamšų bei profesionaliai įrengtas gamtos ekspozicijas. Ši ekspozicija itin sudomino medžiojančius tėvelius.   
Vėliau vykome į Kulionių kaime įsikūrusią Molėtų astronomijos observatoriją. Belaukdami smagiai pažaidėme ir tėvelius pamokėme kelių naujų bendruomeninių žaidimų.    
Observatorijoje buvome supažindinti su Lietuvos ir pasaulio astronomijos naujienomis, nuostabaus grožio spalvotomis planetų, žvaigždžių, ūkų, spiečių, galaktikų nuotraukomis. Apžiūrėjome 165 cm skersmens teleskopą – didžiausią mokslinės paskirties įrenginį Šiaurės Europoje. Na, o dangaus kūnams stebėti naktį reikia giedro oro. Dangaus neužsakysi, todėl naktinio dangaus per teleskopą nepavyko pamatyti.    
Džiaugiuosi smalsiais ir žingeidžiais savo mokinukais, iniciatyviais tėveliais. Mūsų klasės bendruomenei gera būti drauge ir lauksime naujų kelionių!
Ką skaito pirmokai?
Nors dar tik pirmi metai mokykliniame suole, pirmokai jau gali pasiūlyti ir sudominti draugus knyga. 1 C klasės mokiniai ne išimtis: jie skaito įvairias knygas, domisi ne tik grožine, bet ir informacine literatūra. Vaikiškos knygos dienos proga vaikai rengė pristatymus apie įdomiausią perskaitytą knygą ir siūlė perskaityti jas ir bendraklasiams bei mokytojai.
Gavę užduotį mokiniai noriai ėmėsi projektinės veiklos, jiems į pagalbą skubėjo tėveliai. Jie padėjo vaikams kokią mintį tvarkingiau suformuluoti ar klaideles pataisyti. 
Atlikę darbus, skyrėme kelias pamokas jų pristatymams, vaikai netgi atsinešė knygų originalus, kvietė draugus jas pavartyti, o patys, kaip tik įmanydami įdomiau stengėsi jas pristatyti. O kokių tik nebuvo perskaitytų knygų… Smagu, kad vaikai pastebi ir susidomi vertingomis knygomis, tokiomis kaip:  Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, lietuvių autorių P. Mašioto, E. Daciūtės, liko nepamirštos ir lietuvių liaudies pasakos, mergaičių rate mėgstama „Pelenės istorija“ ir berniukų pamėgto kompiuterinio žaidimo knyga „Minecraft. Kaip viską pastatyti?“ bei nemažai kitų knygų. 
 Gera stebėti vaikus noriai, su užsidegimu atliekančius veiklas, kurios susijusios su knygomis. Kiekvieno vaiko savitas gebėjimas perteikti jiems įdomiausius epizodus, nuoširdumas ir susidomėjimas – tai dovana kiekvienam suaugusiajam esančiam šalia. Jeigu susidomėjote ir jūs, prašome užsukti į 1 C klasę (107 kab.) ir pasižiūrėti vaikų perskaitytų knygų stendus. :)
Pirmokai prisiminė Šv.Velykų tradicijas ir rideno margučius
Vaikas ateidavo gryčion pirštą burnon įsikišęs, jeigu vieną, vadinasi vieno kiaušinio nori, jeigu du – tuomet du reikia duoti. Suaugusieji tuo tarpu su kaimynais margučiais keisdavosi, o jeigu važiuodavo į svečius, tai būtinai lauktuvių margučius veždavo. Trečioji Velykų diena buvo vadinama „Ledų diena“ – jis skirta tinginiavimui. Griežtai draudžiama dirbti bet kokius darbus, nes buvo tikima, kad vasarą gali ledai javus sumušti.            
Reikia nepamiršti, kad Velykų šventimas šiemet pasibaigia balandžio 3 dieną. Tai yra sekantį sekmadienį po Velykų, kuris vadinamas Atvelykiu. Seniau tą dieną pabaigdavo valgyti paskutinius Velykų valgius, taip pat margindavo bei ridendavo kiaušinius.  
Po nuoširdžių pasakojimų visi kartu apžiūrėjome draugų margučius. Ypač visiems patiko Ugnės Zagorskaitės atneštas stručio kiaušinis. Jis buvo daug didesnis už mūsų turimus vištų, žąsų kiaušinius. O ir išmargintas buvo nepaprastai gražiai. Apžiūrėję margučius skubėjome juos išbandyti. Kieno margutis riedės toliausiai? 
          Linkime visiems smagiai atšvęsti Atvelykį, kitaip vadinamas Vaikų Velykėles.
 Po Velykų atostogų susirinkę į mokyklą 1B klasės moksleiviai dalinosi atostogų įspūdžiais. Kiekvienas atsinešė margučių ir pasakojo kaip juos dažė, piešė, skutinėjo, lukštuose virė, dažuose mirkė, servetėlėm klijavo, folija trynė ar kitaip įmantriai margino.
 Prisiminėme, kad senovėje Velykos būdavo švenčiamos tris dienas. Pirmoji – skirta šeimai. Niekas neidavo į svečius ir svečių nepriimdavo. Buvo manoma, kad atėję svečiai atneš ir paliks savo blusas. Antrą dieną vaikai eidavo kiaušiniauti. 
Valdovų rūmuose
Kovo 18 d. 3a klasės mokiniai mokėsi ne mokykloje,
o Valdovų rūmuose. Vaikai apžiūrėjo rūmus,
klausėsi įdomaus gidės pasakojimo apie viduramžių
Lietuvą , daug pamatė. Įdomiausia dalis –
edukacinis užsiėmimas. Trečiokai ne tik susipažino
su Lietuvos herbo – Vyčio atsiradimo istorija, bet ir
patys jį pasigamino. Užsiėmime taip pat susipažino
su Lietuvos vėliavomis, sužinojo apie jų svarbą
mūšyje, susipažino su to meto ginklų rūšimis, galėjo
trumpam tapti viduramžių riteriais, laikydami
rankose skydą ir kalaviją. Į mokyklą mokiniai grįžo
pilni įspūdžių ir praturtėję žiniomis.
Pasidžiaukime artėjančia Šv. Velykų švente
 Atbudus pavasariui, sugrįžus paukščiams švenčiame gražiausią pavasario šventę – Šv. Velykas. Tikybos mokytoja Dana Bruzgienė pakvietė vaikučius į netradicinę pamoką, kurios metu vaikai buvo supažindinti su Šv. Velykų šventės tradicijomis, margučių marginimo paslaptimis, susipažino su įvairių paukščių kiaušiniais. Taip pat išgirdo kiaušinių paruošimo dažymui būdus, kokiais įrankiais naudojasi meistras, kad margučiai būtų simetriški ir dailiai išskutinėti. Vaikai tyrinėjo gražuolius margučius, buvo smalsūs ir aktyvūs. 
    Pradinių klasių mokiniai gali pasidžiaugti artėjančia Šv. Velykų švente, turėdami galimybę išmokti ir pasigaminti gražiausių velykinių darbelių: marginti margučius, rišti verbas ir pasigaminti žvakutes. Visus lydėjo džiugi pavasariška nuotaika.  Mokiniai iš pamokos išsinešė gaivią tikėjimo galią, kuri apsigyveno mūsų širdyse.  Norisi palinkėti, kad kartu su atbundančia gamta visų mūsų sielose skleistųsi gerumo gėlės.
Kodėl mums reikalingos pasakos?
#eleonoros paslaptis #mokausiiskino
Jei pasakoms iškiltų grėsmė, ar daug žmonių leistųsi į pavojingą žygį, norėdami jas išsaugoti? O Jūs? 
   Draugiški kaimynai 1a ir 3b mokinukai kovo 9 d. vyko į kino centrą “Skalvija”. Dalyvavome “Mokausi iš kino” programoje ir stebėjome animacinį filmą “Eleonoros paslaptis”. 
   Knygų šalis mums visiems neatsiejama nuo svajonių, norų išsipildymo ir stebuklų. Net jei dar nemokame ar nemėgstame skaityti pasakų, mielai žiūrime jų ekranizacijas. Tikriausiai be Snieguolės ir septynių nykštukų, Alisos, Pelenės, Guliverio ar Pepės Ilgakojinės mūsų pačių gyvenimas taptų nebe toks spalvingas, nustotume tikėti stebuklais. Režisieriaus Dominique’o Monfery’io animaciniame filme “Eleonoros paslaptis” (2009) sakoma, kad “žmonija negali gyventi be svajonių”, o pagrindinis herojus Natanielis, gelbėdamas pasakas, net rizikuoja savo gyvybe. 
   Ši animacinė pasaka atskleidė mums skaitymo, knygų bei pasakų prasmę. Prancūzijos simfoninio orkestro įgarsintas filmo garso takelis ir vaizdinga filmo kalba užbūrė mus. 
   Mokytojos be galo didžiuojasi savo mokinukais, kurie rūpinosi vieni kitais išvykos metu. Kai kurie iš mūsų skaityti išmoksta anksčiau, kai kurie – vėliau, kaip Natanielis, tačiau kiekvienam pažintis su knygomis atveria naują magišką pasaulį. Tikimės, kad „Eleonoros paslaptis“ skatins vaikus skaityti, mylėti pasakas ir dažniau svajoti. 
                                                                                                                                        Mokytojos Aida ir Rasa
Žiemos fotografijų paroda
Mokykloje vyko fotografijų paroda 
Tas gražus žiemos baltumas...”. 
Paroda pristatyta pasitelkus Spindulio TV stendą. 
 Šios parodos tikslas – ugdyti domėjimąsi gamtine aplinka, skatinti stebėti gamtos grožį ir pasitelkus vaizdo raiškos priemone fiksuoti gamtos kaitos nuotaikas.    

 
Žiema – savaip nuostabus metų laikas. Žiemos metu galima pamatyti nepakartojamų vaizdų ir ne kiekvieną jų pavyksta įamžinti. Užfiksuotus vaizdus parodoje pristatė mokytojai ir mokiniai. Siūlome ir Jums pasigėrėti užfiksuotais kadrais. 

Linkime greičiau sulaukti pavasario, kada žiemos vaizdai liks tik nuotraukose ir prisiminimuose…
Kvapų gamyba
Aromatų terapija – tai reiškinio, kaip tam tikros visumos suvokimas. Ši terapija dažnai vadinama jutiminiu mokslu, nes jungia lytėjimo ir uoslės pojūčius. Mūsų gerai išsivysčiusi uoslė ir mes galime per keletą sekundžių užuosti kvapus, bet reaguojame į juos visiškai individualiai. Be abejonės, kvapai veikia mūsų organizmą: odą, kvėpavimo takus. Aromatų terapija taikoma profilaktikos tikslams, reabilitacijoje, kitų gydymo būdų efektyvumui didinti. Aromatų terapijos preparatai ir medžiagos plačiai naudojamos patalynei aromatizuoti, patalpoms aromatizuoti ir dezinfekuoti, kompresams ir įtrinimams, saunai, kūnui prižiūrėti, jausmų pasaulyje, kosmetikoje. Masažas, kuriam naudojami augalinis ir eterinis aliejus, efektyviau atpalaiduoja įtemptus raumenis ar juos tonizuoja, šalina nemigą, švelnina stresą, suteikia dvasinių ir fizinių jėgų, gerina daugelio organizmo sistemų funkcionavimą. Tai efektyvi atsipalaidavimo priemonė. 
Neįprastą edukacinę pamoką apie kvapų įvairovę turėjo mokyklos 1 A, 1 C ir 3 B klasės mokiniai ir jų mokytojos Rasa, Gerda ir Aida, kurią vedė aromaterapeutė Irma Vyšniauskienė. Šios pamokėlės metu mokiniai patys pasigamino eterinį aliejų „Saldus miegelis”, kurio ingridientų kvapai padeda geriau ir saldžiau išsimiegoti. Aromaterapeutė pamokos metu pasakodama, rodydama vaizdo įrašus, demonstruodama įvairias žoleles supažindino su kvapų įvairove, kaip jie yra išgaunami, kokį kelią turi nueiti, kol gauname skanų ir naudingą kvapą ir, kokią naudą jie teikia žmonėms. 
Atidžiai išklausę informacijos, mokiniai patys tapo kvapų specialistais: sukūrė receptą, lašino pasirinktus kvapus į mažyčius buteliukus, kurie netrukus tapo puikiai kvepiančiais eteriniais aliejais.
Praktinio užsiėmimo metu ir po jo vaikų įspūdžiai liejosi per kraštus. Uostydami įvairiausius kvapus mokiniai ir salo iš malonumo, ir raukė nosytes nuo nelabai malonaus kvapo. O stebint, kaip iš paprastos žolelės yra išskiriamas kvapo lašelis, vaikų akys net nemirksėjo iš susidomėjimo ir netikėtumo. Pasibaigus pamokai vaikai nešini eterinių aliejų buteliukais išskubėjo namo pasidalinti patirtais įspūdžiais su namiškiais.
Šiose žolelėse pasislėpęs 
kvapas “Saldus miegelis”
Gaisrininkų būstinėje
Vasario 5 d. 1 C klasei buvo neeilinė, nes visi svečiavomės pas kaimynus - Vilniaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje. Mokiniams per pamokas išmokus, kaip reikia saugiai  elgtis buityje ir gamtoje, kad nekiltų gaisras ir, kaip elgtis jam kilus, kokiu numeriu skambinti, nebuvo gėda apsilankyti gaisrinėje: vaikai iš arčiau pamatė gaisrininkų būstinę, mašinas, įvairius gelbėjimo prietaisus. 
Bene didžiausią įspūdį  paliko galimybė pasėdėti TIKRAME gaisrininkų automobilyje. Vaikų susidomėjimas neatslūgo iki pat ekskursijos pabaigos, kilo klausimai vienas po kito:
- Kas čia?
- Ką daro su šituo?
- Kaip užgesinti gaisrą 11 aukšte?
- Kaip gelbėjate kačiuką negalintį išlipti iš medžio?
Grįžus į klasę vaikai nenustygo vietoje ir vienas po kito dalinosi patirtais įspūdžiais. Vaikų smalsumas ir žingeidumas – tai didelė dovana tiek mokytojams, tiek jų tėvams. Dažnai noras ir motyvacija domėtis kažkuo atslūgsta greitai. Todėl kiekvieno suaugusiojo, esančio šalia vaiko, viena svarbiausių užduočių –  „nenužudyti” žingeidumo ir ieškoti būdų jį puoselėti ir auginti.