„Dabar
mes
esame uždaryti namuose ir visi galvoja, kad čia yra pasaulio pabaiga, o
kas vyko prieš 30 metų yra nepalyginama su dabartimi.
Žmonės, kurie
žuvo, kovojo
už laisvę, kad kiti galėtų pasidžiaugti gražiu
oru ir laisve“. DominikasKitų mokinių mintis skaitykite galerijoje

Šie mano septintokai gimė prieš mažiau nei
penkiolika metų, kai Nepriklausomybė jau buvo
įsisiūbavusi. Jie nežino epochos virsmo jausmo,
nepajautė parako kvapo, nematė Laisvės prospektu
netoli mokyklos riedančių tankų, jie neįsivaizduoja, kaip
atrodė parduotuvės be maximų ar rimi iškabų, jie
nesupranta, kaip mes draugus į lauką pasikviesdavome
be mesendžerių, jiems sunku suvokti, kad Kūčių ir
Kalėdų oficialiai nebuvo, kad važiuoti pamatyti kitokio,
Vakarų, pasaulio ne kiekvienas galėjo, kad mūsų trispalvė vėliava buvo uždrausta, kad žinomų
žmonių pavardės Smetona, Kudirka nebuvo pageidaujamos, kad didžiuotis senąja mūsų Lietuva,
jos kunigaikštija nebuvo geras tonas. O jei nusileist dar kokius 4-5 dešimtmečius
žemyn…sibirai, partizanų žieminės, Kalanta, šiandien muziejumi tapę kankinimų
kambariai…
Ir ačiū Dievui, kad mano mokiniai to nematė. Jie šiandien mato kitką, jie labai
protingi, jie visa tai supranta ir matau, kad moka vertinti Laisvę.
Pasiklausykite jų minčių, išsakytų šiandien, Sausio 13-ąją per istorijos pamoką,
peržiūrėjus prieš 30 metų filmuotus kadrus ir nuotraukas, beklausant Džiuzepės
Verdžio operos “Nabukas” ir jo nuostabios vergų choro arijos.