2025 m. kovo 16–22 d. Joensū mieste Suomijoje praleidau
labai įdomią pažintinę savaitę, stebėdama, kaip mokoma
suomių kalbos įvairiose šalies ugdymo įstaigose. Gilintis
buvo paprasčiau, nes minėtą kalbą moku ir jos mokau.
Pirmąją dieną Joensū miesto švietimo skyriaus koordinatorė
Mirka Taavetti supažindino su švietimo sistema: suomių
kalbos mokymu tiek suomių, tiek migrantų vaikams, taip pat
su tarptautiniais mokyklų projektais ir bendradarbiavimu.
Kadangi vaikai, turintys mokymosi sunkumų, sutrikimų,
integruojami į bendrojo ugdymo įstaigas jau seniai,
didžiausius iššūkius kelia migrantų mokymas ir integravimas.
Pirmuosius metus atvykę vaikai mokosi suomių kalbos ir
kitų dalykų atskirti nuo suomių. Beje, grupėse po 10 vaikų.
Po metų, jeigu pasiekimai yra pakankamai geri, bent dalį
dalykų jau gali mokytis su vietiniais vaikais. Vaikai būdami
suomiškoje aplinkoje prisitaiko lengviau, todėl mažindami
atskirtį suomiai stengiasi neatskirti suaugusiųjų ir,
pavyzdžiui, kviečia juos kartą per savaitę po kelias valandas
mokytis kartus savo vaikais. Neseniai būtent šio miesto
švietimo skyrius pasiūlė pilotinį projektą, pavadintą Nonstop teatru, pagal kurį vaikai ir suaugusieji
leidžia bendrai laiką vaidindami. Vasarą šio teatro aktorių padėjėjais įdarbinami vyresniųjų klasių
mokiniai. Šis projektas laikomas pasiteisinusiu, todėl įgyvendinamas ir kituose miestuose.
Po šios apžvalginės pažinties keliavau į Mutalos pradinę mokyklą (Suomijoje pradinėje mokykloje
mokomasi šešerius metus). Tai yra akredituota Erasmus+ mokykla, todėl joje vykdoma daug
tarptautinių projektų, tarptautinių mainų programų: dažnai atvyksta stažuotojai ir mokiniai iš kitų
šalių, mokytojai dalinasi gerąja patirtimi su kitais. Pasak mokyklą pristačiusios mokytojos
Hannos-Kaisos Malinen, pastatas ir patalpos atnaujinti seniai, bet įstaigoje yra visko, ko reikia
kuriant jaukią, saugią aplinką. Kolegė paminėjo, kad Mutalos pradinę mokyklą lankantis aklas
berniukas turi galimybę dalyvauti fizinio ugdymo pamokose, nes tuo metu jo saugumą užtikrina ne
tik visąlaik jį lydinti padėjėja, bet ir dar vienas suaugęs asmuo. Nors mokosi tik 125 mokiniai, ne
vienoje klasėje yra atskirti kampeliai ar įrengtos patalpos vaikams, norintiems pabūti vieniems,
nusiraminti.
Pataluoto pagrindinėje mokykloje su mokytojomis Sini Nisonen ir Tuija Huovinen pavaikščiojusios į
klases, mokytojų kambaryje lyginome mūsų ir suomių mokytojų džiaugsmus ir iššūkius mokant
kalbos. Bendro turime daug: vietinių ir atvykusiųjų vaikų didžiulis noras ir, deja, nenoras mokytis
suomių kalbos kaip gimtosios arba, vadinamosios, antrosios kalbos, kultūriniai ir religiniai skirtumai,
socialinės problemos, kylančios iš šeimų. Pavyzdžiui, stebėjau suomių kalbos pamoką, vedamą
devintos klasės mokiniams atvykusiems iš Sirijos, Ukrainos ir rusijos. Ėmė pažįstamas liūdesys, kai
vaikinai, lankantys suomių kalbos pamokas dvejus metus, vos suregzdavo sakinį, mokytojai
atsakant į kitų klausimus, akivaizdžiai sprendė kitus klausimus savo gimtąja kalba. Laimei, to
negalima pasakyti apie visus.
Apie suaugusiųjų suomių kalbos mokymo tikslus ir metodus, tarptautines mainų programas
diskutavome Karelijos taikomųjų mokslų universitete, Joensuun regiono suaugusiųjų mokymo
centre, Rytų Suomijos universiteto mokytojų rengimo institute. Klausiausi Tapio Hokkanen
paskaitos jauniesiems mokytojams, mokslininkams, atvykusiems pagal mainų programą. Profesinio
mokymo centre Riveria susitikau su Lietuvos garbės konsulu Esa Karvinen, kuris taip pat yra centro
direktorius. Su miesto meru Jere Penttilä aptarėme mano įspūdžius.
Stažuotė buvo naudinga ne tik dėl to, kad turėjau galimybę pamatyti kolegų darbą, išgirsti, kaip jie
įveikia darbe kylančius sunkumus, bet ir darkart patvirtintu suvokimu, kad ir mes dirbame ne
blogiau už kitus.