Dvikalbystė – tai žmogaus gebėjimas vienodai (arba
beveik vienodai) gerai kalbėti, mąstyti dviem ar daugiau
kalbų. Dvikalbiu galima tapti mokantis dviejų kalbų
šeimoje iki 5-6 metų.
Vaikų, kurie išmoksta dvi ar daugiau kalbų, kiekvienos
kalbos žodynas yra siauresnis lyginant su jų
bendraamžiais, kurie mokėsi tik vienos kalbos. Taip pat
neretai dvikalbiai vaikai pradeda kalbėti vėliau, jiems
reikia kiek daugiau laiko įsiminti gramatikos taisykles.
Tačiau šių vaikų pažintiniai gebėjimai gali būti geresni.
Kelių kalbų mokymosi stadijos:
1) Vaikai tikslingai dar neskiria kalbų – yra tik vienas žodynas, kurį sudaro abiejų ar daugiau kalbų
žodžiai.
2) Vaikai pradeda suvokti, kad žinomi žodžiai priklauso skirtingoms kalboms.
3) Vaikai supranta skirtingų kalbų taisykles, žodžių jungimo, sakinių konstrukcijų dėsningumus.
Paskutinėje stadijoje vaikai kiekvienos jų žinomos kalbos pradeda mokytis atskirai. Dvikalbiai
vaikai turi įveikti šiuos etapus, kol supranta, kad kiekvienai kalbai yra taikomos skirtingos taisyklės,
todėl įprasta, kad abiejų kalbų raida gali kiek vėluoti lyginant su bendraamžiais vaikais.
Veiksniai, lemiantys vaiko kalbų išmokimą:
-Vaiko charakteris;
- jo intelektas (ar vaikas atlieka jo amžiaus galimybes atitinkančias užduotis);
- ugdymosi gebėjimai (ar greitai vaikas įsidėmi ir panaudoja išmoktą medžiagą);
- temperamentas;
- vaiko komunikacinė ir kalbinė patirtis;
-mokymo intensyvumas ir stilius;
-amžiaus ypatumai;
- nuostatos vienos ar kitos kalbos atžvilgiu;
-norai;
- aplinkybės.
Mokytis dviejų ar daugiau kalbų yra papildomas darbas tėvams, reikalaujantis daugiau kantrybės ir
įsipareigojimų.