2018-10-26 „Spindulio“ progimnazijoje – Vilniaus pažinimo diena. 3c klasės mokiniai vyko į VU Botanikos sodą. Pagal gidės nupasakotą augalo apibūdinimą, vaikai turėjo šį augalą  surasti. Išsiaiškino, kokiu būdu dauginasi šis augalas, iš kokios šalies buvo atvežtas į Botanikos sodą, sužinojo, kad čia auga 10.000 įvairių rūšių augalų. Apsilankėme rododendryne, kaktusinių augalų oazėje, rinkom augalų sėklas, grožėjomės dekoratyvinių kopūstų kolekcija, vaistiniais ir vis dar tebežydinčiais augalais. Gėrėjomės rudenėjančia gamta, atsidūrėme nepaprastoje gryno oro, tylos ir ramybės saloje. Gerai pailsėjome, patyrėme malonių įspūdžių.

O peržengę dirbtuvių slenkstį nuostabos ir šypsenų radome su kaupu. Pasirodo, tokiose dirbtuvėse įvairiausius amatus žmonės dirbo dar prieš kelis šimtus metų – senovinėmis staklėmis rišo ir spaudė knygas, gamino juvelyrinius dirbinius iš odos ir sumedžiotų žvėrių kaulų. O mes dabar darysime kažką panašaus? Rimtai? Vaikams sunku suprasti tokį didelį laiko mastą –  ar iš tiesų šiandien mums dar gali būti įdomu kažkas, kas jau taip… taip… sena? Juk jeigu tavo telefonas skaičiuoja penktus metus, tai iš bėdos kaip ir viskas gerai – dar gali paskambinti mamai ar tėčiui, bet naujausi žaidimų atnaujinimai keliaudami iki tavo ekrano, labai tikėtina, gali kažkur užstrigti. Tai sakote – kelių šimtų metų senumo amatai? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai? Oho. 

Meistrė Virginija Rimkutė ant stalo priešais mus pastatė minkštų siūlų pintinę, liepė išsirinkti gražiausias spalvas ir susikaupti, nes pradėsime mokytis pinti senovines juostas. Iš pradžių susipainiojome tame siūlų voratinklyje kaip maži voriukai – viskas atrodė painu ir neįmanoma. Na iš tikrųjų, pabandykite Jūs nuveikti ką nors panašaus – iš keturių ilgiausių siūlų nupinti vieną dailią juostelę, apyrankę, antkaklį būsimam geriausiam draugui – kačiukui. Ir dar – mūsų daug, o meistrė – viena, visiems reikia jos pagalbos ir patarimų. Bet žinote, po kokių penkiolikos minučių tų pagalbos šūksnių girdėjosi vis mažiau. Gal todėl, kad patys ne tik perpratome, kaip tuos siūlelius vieną su kitu suglausti, bet ir išmokome pamokyti draugą. Ir tai buvo gražiausia mūsų edukacinės kelionės dalis – mes visi, pasikeisdami ir gal patys to nesuprasdami, vieną dieną tapome mokytojais ir šauniais pagalbininkais. Galiausiai apžiūrėję visus dirbtuvių užkaborius, kuriuose radome ne vieną keistą radinį (paklauskite vaikų, kokiomis priemonėmis tose dirbtuvėse meistrai dažo odą), sustojome į kirmėlytę ir iškeliavome atgal… namo. Ir į atostogas!

Žygis nuo mokyklos iki Senamiestyje įsikūrusių Senųjų amatų dirbtuvių nebuvo ilgas (vaikai suskaičiavo – trylika stotelių troleibusu, išmanusis laikrodis dėl tikslumo pridėjo – plius 1706 vaikiškų pėdelių žingsniai iki galutinio tikslo). Tačiau kelionėje svarbiausia ne atstumas, o kažkas, ką keliaujant pavyksta sutikti ar įsidedi kuprinėn (na ar šiaip kokiame atminties krepšelyje) – pasirodo, tai gali būti nebūtinai suvenyras, išdidžiai nusipirktas už per savaitę sutaupytus kišenpinigius, bet ir netikėti įspūdžiai, emocija, šypsena ar naujo potyrio sukelta nuostaba. 

Kaip rašoma oficialiame muziejaus tinklapyje, Genocido Aukų muziejus įsteigtas 1992 m. Tai vienintelis toks muziejus Baltijos valstybėse, įkurtas tame pačiame pastate, kuriame nuo 1940 m. antrosios pusės iki pat 1991 m. rugpjūčio dirbo sovietinės represinės institucijos NKVD ir NKGB-MGB-KGB. Pastato pusrūsyje išlikęs vidaus kalėjimas-tardymo izoliatorius, kuriame nuo 1940 m. rudens iki pat 1987 m. buvo kalinami okupacinei valdžiai neįtikę Lietuvos gyventojai. Lankytojai gali susipažinti su ekspozicija, įrengta buvusioje mirties nuosprendžių vykdymo patalpoje. Muziejus labiau žinomas užsienio turistams nei mums, čia gyvenantiems.

Penktokai, mokydamiesi Lietuvos istorijos, pamokose epizodiškai bus supažindinti su valstybės pokario laikotarpiu. Tad ir ši edukacinė pamoka - ekskursija po buvusį KGB vidaus kalėjimą buvo apžvalginė, pritaikyta 5-6 klasių mokiniams. Po kameras vedžiojo, apie partizanų, politinių kalinių kančias, sovietinių tardytojų  žiaurumą pasakojo istorikas, gidas Ričardas Padvaiskas. O vaikams buvo smalsu ir įdomu viskas – politiniams kaliniams laikyti  įkurtos 58 kameros, paskutinis politinis kalinys šiame kalėjime buvo Nijolė Sadūnaitė, paleista tik 1987 m., kamerose laikydavo po 10-12 kalinių, kurių laikymo sąlygos buvo siaubingos ir antisanitarinės: skurdus maistas, draudimas miegoti dienos metu, karceriai,  naktiniai tardymai, minkštoji kamera, kankinimai, šaudymo kamera ir kt. Mokiniai matė kameras, kur kalėjo partizanų vadai J. Žemaitis, A. Ramanauskas – Vanagas, kunigas A. Svarinkas, kiti žymūs žmonės. Gido pasakojimas, pati muziejaus atmosfera nepaliko nei vieno abejingo: mokinių klausimai ir emocijos liejosi per kraštus. Įdomu muziejuje buvo ir mokytojoms.

Akivaizdu, kad vaikų susidomėjimas istorija ar kitu mokomuoju dalyku po tokių edukacinių išvykų tik stiprėja. Tad tikiuosi šį straipsnį papildyti mokinių įspūdžiais jau po rudens atostogų.

Paskutinę dieną prieš atostogas penktokai, dalis šeštokų kartu su lietuvių kalbos mokytoja J. Peredniene, anglų k. mokytoja A. Čiogliene bei istorijos mokytoja V. Mozuriene apsilankė buvusiuose KGB rūmuose, dabar  Genocido Aukų muziejuje. Gal ir simboliška, kad  pažintis su vienu tragiškiausiu mūsų istorijos laikotarpiu prasidėjo būtent prieš pat Vėlines.