Vieną saulėtą rudens rytą pirmokėliai pamoką
praleido gamtoje. Pažintis su pasauliu neturėtų
apsiriboti vadovėliu ir pratybų sąsiuviniu. Vaikams reikia
pamatyti, pajausti, pačiupinėti, užuosti, paragauti. Patys
stipriausi vaiko pojūčiai yra lytėjimas, ragavimas. Ragauti
nedrįsome, tačiau pamatėme, pačiupinėjome,
pauostėme.
Artimiausia mus supanti gamta yra čia pat, kieme, už
lango. Skubame, bėgame ir vis nerandame laiko sustoti
ir pasigrožėti mus supančia aplinka ir jos grožiu.
Ruduo – stebuklingiausias metų laikas, ypatingai vaikams. Medžių lapai keičia spalvas, meta lapus,
išryškėja gražiausio gamtos spalvos. Pažindami pasaulį pirmokai išžygiavo į mokyklos kiemą įsitikinti,
ar mokytoja nemelavo, ar tikrai medžiai turi šaknis ir kamienus, ar tikrai kiekvienos rūšies medžių
lapai skirtingi, ar tikrai jie rudenį keičia spalvas, ir ant kokio medžio auga kankorėžiai.
„Gal kankorėžius galime rasti ant beržo? „
„Neeee….“- vaikų reakcija buvo audringa.
Bet geriau patikrinti, nes niekada nežinai. Atradome mokyklos kieme augantį beržą, deja,
kankorėžių ant jo ir šalia jo nebuvo, vaikai buvo teisūs! Tačiau suradome medžio šaknis, kuriomis jis
tvirtai laikėsi įsikibęs į žemę, išbandėme kamieno tvirtumą, ištyrinėjome lapus ir šakas. Rudeniškai
geltoni pasitaikė beržo lapai. O kankorėžių taip ir nėra.
Keliavome toliau, į kalniuką, kur auga spygliuočiai, o ten, kankorėžiai, štai kur jie slepiasi, ne
lapuočiuose, o spygliuočiuose, ten jų visas lobynas, ir ne tik jų, bet ir spyglių, kuriuos galime paliesti,
pauostyti, įsidurti. Ar kada uostėte, kuo kvepia pušies kankorėžis? Pirmokai tai išmėgino ir žino
atsakymą. Mokyklos kiemas pilnas gyvosios ir negyvosios gamtos įrodymų. Vos užteko pamokos
juos atrasti ir pažinti. Štai kaip mokomės mokykloje be sienų.