Kiekvieną dieną girdime žinias apie tai, kas vyksta
pasaulyje, Lietuvoje ir šalia mūsų. Didėjant pandemijai,
natūraliai auga žmonių nerimas ir baimės.
Išryškėja keletas reagavimo būdų: vieni atrodo ramūs,
atsipalaidavę, nesisaugo ir kitų nesaugo; kiti nerimauja,
renka informaciją, kaip apsaugoti save ir artimuosius nuo
vis prie mūsų artėjančio viruso; treti panikuoja, jaučia labai
stiprų nerimą, baimę ir stresą.
O šalia mūsų vaikai. Vaikai turėtų išlikti ramūs.
O kaip vaikai gali būti ramūs, jei šalia panikuojantys
suaugusieji bei visą dieną sklinda informacija apie
užsikrėtusius, mirusius iš radijo ir televizijos bei mirga
kompiuterio ekranuose? Vaikams nerimą kelia pilni namai maisto atsargų, nerimastingi suaugusiųjų
pokalbiai, nuolatinis klausimas įvairių laidų apie virusą. Juos taip pat neramina nežinojimas,
nesupratimas kas vyksta ir pan.
Todėl, kaip visada, būtina kalbėti su vaiku.
Kalbėjimasis, kad ir ne itin malonia, netgi skaudžia tema nerimą sumažina:
• Vaikui sakykime tiesą nieko neslėpdami, bet nedramatizuodami.
• Drąsinkime paklausti, kas vaikui rūpi.
• Išgirskime, ką jis sako.
• Nuraminkime (virusas nekelia didelio pavojaus vaikams ir daugeliui suaugusiųjų, galime pateikti
skaičius, kiek daug žmonių suserga, serga nesunkiai ir persirgę pasveiksta).
• Svarbu paminėti, kad karantinas būtinas, kad būti namuose, dėvėti kaukes, laikytis reikiamo
atstumo bei higienos yra būtina, kad tai reikalinga, kad virusas kiek įmanoma greičiau pasitrauktų.
• Jei vaikas klaustų, ko nežinote, atsakykite, kad nežinote, kad kai sužinosite, jam pasakysite.
• Skatinkite klausti: „Kai turėsi klausimų, klausk“.
• Pasidalinkite jausmais: „Gal baisu? Liūdna? Pikta?“ Akcentuokime, kad normalu jausti visokius
jausmus.
Pokalbio būdas priklauso nuo vaikų amžiaus.
Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau su juo reikia kalbėti trumpai ir paprastai, pavyzdžiui, galima
priminti tą laiką, kai vaikas sirgo, turėjo temperatūros, kosėjo, čiaudėjo, pasakant, kad panašiai
būna ir susirgus koronavirusu.
O su paaugliais vertėtų pasikalbėti, apie tai: ką jie sužino internete, paskatinti domėtis
patikimais informacijos šaltiniais, bei susitarti dėl laiko, kada bus domimasi žiniomis, o kitą laiką
skirti nuolatiniam kasdieniniam gyvenimui (per didelis informacijos kiekis skatina nerimą).
Jei mus apima stiprūs sunkūs jausmai, atsitraukime nuo vaiko: gal geriau kažkam paskambinti,
pereiti prie mėgstamos veiklos. O su vaiku pakalbėti, kai nerimas atslūgsta. Meluoti neverta.
Sveikas nerimas yra reikalingas, nes mus apsaugo, padeda išgyventi, išlikti.
O svarbiausia nepamiršti, kad vaikai mus nuolat stebi, vertinti situacijas mokosi ir jausmus
perima iš mūsų.