Aštuntos klasės istorijos kursas vienas
įdomiausių – tai viduramžių epocha.
Mokiniams tai karaliai, riteriai, rūmai,
krikščionybė, gotika, miestai, karai, amatai ir
kt. Istorijos laikmečio suvokimas,
epochos pulso pajautimas galimas ne tik
nagrinėjant istorijos šaltinius, vadovėlius,
žemėlapius, bet ir realiai improvizuojant,
inscenizuojant ar naudojant gyvosios
istorijos metodiką.
Lapkričio mėnesį aštuntokai dvi savaites
skyrė istorijos projektiniam darbui
“Viduramžių amatai”. Išnagrinėję
krikščionybę, architektūros gotikinį stilių,
miestiečių luomą, jų verslus, ėmėmės
amatininko amato ir mes. Pirmąją savaitę “įkūrėme ir dirbome” keramikų dirbtuvėje – gaminome
molines plyteles – koklius. Temos įvairiausios – nuo atskirų amatininkų cechų herbų, karališkos ar
riteriškos simbolikos iki pilių ar gediminaičių stulpų. Lengva nebuvo. Bet buvo įdomu. Pirmiausia,
namuose reikėjo sugalvoti ir pasidaryti molinės plytelės eskizą, kuriame “matytųsi” viduramžiai.
Vėliau klasėje minkėme molį (daugelis tai darė pirmą kartą), formavome reikiamo dydžio ir formos
plytelę, lipdėme ar kitaip braižėme savo pasirinktus simbolius, netgi pilis. Kaip tikroje amatininkų
dirbtuvėje čia dirbo meistras, pameistriai ir mokiniai. Ir visi stengėsi padaryti šedevrą. Ar pavyko?
Rodos, taip. Bet kaip sakė patys aštuntokai, dabar suprantame, kodėl gotikines bažnyčias statė taip
ilgai – šimtą ar daugiau metų. Juk šitiek skulptūrų reikėjo padaryti.
Projektą apie amatus tęsėme kitas dvi istorijos pamokas “dirbdami” stiklininkų dirbtuvėlėje,
gamindami gotikinei bažnyčiai vitražą. Namuose reikėjo dar labiau paplušėti. Sugalvoti (ar
susirasti) tinkamą viduramžiams vitražo siužetą. O klasėje jau vyko pats įdomumas – aštuntokai kūrė
vitražą: piešė siužeto kontūrus, derino spalvas. Vaikai taip įsijautė į darbą, kad nejučiom ir
uždainavo. Taip ir baigėm pamoką dainuodami ir piešdami vitražą. Šedevrai – prieš jūsų akis.