Geriausias saviraiškos būdas yra kūryba. Skatinant vaikus kurti svarbu sutelkti dėmesį į tikslą ir kūrybos procesą, o ne į rezultatą. Vaikų kūryba remiasi neribota fantazija, originaliu mąstymu, savitu pasaulio supratimu, spontaniškumu, drąsa, nuoširdumu.
Spindulio mokykloje pirmą šių metų pusmetį pradinių klasių mokiniai kūrė lėlių teatrą. Lėlių teatre kiekvienam atsirado veiklos ir užduočių. Reikėjo pagaminti dekoraciją, lėles, mokytis dainas, šokius, keisti balsus, prisitaikyti prie vaidmens, prie jo elgsenos, sukurti savitą balso tembrą. Kuriant spektaklį svarbi kiekviena smulkmena: pakeista dekoracijos detalė, draugui ištiesta pagalbos ranka, sugauta krintanti lėlė. Kartu su lėlėmis mokėmės išgirsti draugą, išreikšti jausmus, emocijas, bendradarbiauti turėdami bendrą tikslą. Vaidindami su lėlėmis vaikai turėjo tobulinti savo kalbą. Spektaklio metu kalba turi būti taisyklinga, aiški tartis, garsas, tembras, įtaigumas, raiškumas.
Paskutinėmis 2015 metų dienomis visa mokykla šurmuliavo, vyko pasirodymai, koncertai, diskotekos. Prie šio šurmulio prisidėjo ir teatro studija gruodžio 22 ir 23 dienomis parodžiusi du spektaklius.
Pirmokai kūrė spektaklį “Trijų paršelių Kalėdos” pasakos “Trys paršeliai” motyvais. Visiems žinoma pasaka atgijo, lėlės prakalbo vaikų lūpomis. Labai džiaugiuosi, kad dauguma vaikų patys sukūrė dialogus, pakeitė pasakos siužetinę liniją, sugalvojo daug naujų personažų: lapę, briedį, šuniukus, raganą, katiną, peles, kiškį šokančias snaiges, paukštelius, šokančius namus, mišką.
Prieš spektaklį vaikai jaudinosi, nerimavo, ar jų darbas patiks žiūrovams, ar nepamirš kada reikia išlįsti su lėlyte, bet spektaklio metu susikaupė ir mažieji žiūrovai bei tėveliai išvydo pasirodymą.
Antrų ir trečių klasių mokiniai kūrė “Raudonkepuraitę”. Kitaip nei tikroje Šarlio Pero pasakoje, moksleivių perkurtoje pasakoje atgijo daug daugiau miško gyventojų ir buvo pakeista pabaiga. Senelė ir medžiotojai vilką išsiuntė į vilkų mokyklą mokytis gero elgesio miške taisyklių. Šiame spektaklyje nutiko nemažai nenumatytų dalykų, vėjaraupiais susirgo net penki jaunieji aktoriai. Šių aplinkybių pakeisti buvo neįmanoma, bet įnešė daug spontaniškumo ir buvo tikras išbandymas likusiems. Mokiniai su malonumu vieni kitus pavadavo ir labai stengėsi, kad žiūrovas išvystų kokybišką spektaklį.
Taigi, Ožkos metus palydėjome atlikę visus darbus. O kaip mums sekėsi kviečiam pasižiūrėti nuotraukose.