Atgimstanti gamta dažniausiai ir žmonėse atgaivina gyvenimo
džiaugsmą, kai norisi kuo daugiau laiko praleisti lauke, susirinkti visus
saulės spindulius, kurių taip išsiilgstame žiemą. Net ir tradicinės šventės,
kurias minime pavasarį, atrodo kur kas linksmesnės. Nors pati didžiausia
ir labiausiai laukiama pavasario šventė yra Velykos, nereikėtų pamiršti ir
kitos, ne mažiau nuotaikingos šventės – Atvelykio, kuri liaudyje dar yra
vadinama mažosiomis arba vaikų Velykėlėmis. Atvelykis – pirmasis
sekmadienis po Šv. Velykų, aštuntoji diena po Kristaus prisikėlimo,
užbaigianti Velykinę savaitę. Šios šventės svarbiausias simbolis taip pat
yra kiaušinis, kuris siejamas su atgimimu, nauja gyvybe. Atvelykio
šventės tradicijos itin artimos pačioms Velykoms: vėl yra dažomi ir
ridenami margučiai. Įdomus faktas, kad margučių ridenimas simbolizuoją
mūsų žemės pabudimą iš žiemos miego. Ypač akcentuojama, kad šią
dieną krikštatėviai turėtų aplankyti savo krikšto vaikus, atnešti jiems
lauktuvių margučių, keptų skanėstų ir dovanų. Velykėlės – ne tik
simbolizuoja velykinės savaitės pabaigą, bet ir skatina atnaujinti giminystė ryšius.
Priešvelykiniu laikotarpiu, kad tikybos pamokos mokiniams būtų įdomesnės ir kūrybiškesnės,
pakviečiau mokinius į netradicines pamokas. Šių pamokų metu mokiniai buvo supažindinti plačiau
su Šv. Velykomis – kas yra Gavėnia, Velykų šventės tradicijomis, margučių marginimo paslaptimis,
spalvų reikšmėmis. Taip pat gamino kūrybiškiausius Velykinius atvirukus ir užrašė savo sukurtus
sveikinimus artimiesiems bei draugams. O jų buvo išties gražių: vieni linkėjo smagių ir jaukių Šv.
Velykų, stiprių, margų ir gražių margučių, kiti sveikatos ir Dievo palaimos, pilnus rieškučius
džiaugsmo. Bet įdomiausias ir linksmiausias mokiniams darbas buvo su tuščiais kiaušinukais. Jie
galėjo juos nudažyti jiems patinkančiomis spalvomis bei iš jų pagamino puikių dekoracijų ir
pradžiugino savo šeimos narius. Visus mokinius lydėjo džiugi pavasariška nuotaika.