Sveikiname gražiausių rašysenų savininkus, laimėjusius prizines vietas:2 a kl. mokinį Vakarį Petrauską bei istorijos mokytoją Neringą Vaitiekūnienę, laimėjusius I- as vietas; 2 a kl. mokinį Daniilą Lazerevą bei Liną Vaitiekūnienę (Rūtos Vaitiekūnaitės, 4 a kl., mamytę), laimėjusius II – as vietas; 6 a kl. mokinę Ievą Kairytę ir Emą Gapon – Lazarevą (Daniilo Lazarevo, 2 a kl., mamytę), užėmusias III – ias vietas.
Vaitiekūnų šeimos dailyraštis
Vieni rašome kaligrafiškai, kiti – puošniai, dar kiti –
tarsi paskubomis. Kiekvieno mūsų rašysena unikali,
galinti parodyti net slapčiausius mūsų polinkius,
maskuojamas baimes, amžių ar aistras. Kiekvieno iš
mūsų rašysena, nors kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo ir
identiška, visgi yra skirtinga. Rašysena – tai vienas
unikaliausių dalykų žmogaus gyvenime tarsi veidrodis
atspindintis mūsų asmenybę. Kiekvieno žmogaus
rašysena yra specifinė, tik jam vienam būdinga, kaip,
pavyzdžiui, kraujo grupė, rankų linijos ar pirštų antspaudai. Atrodytų, jog kiekvieno rašysena turėtų
būti vienoda, nes pirmokus mokytojai moko dailiai, vienodai, taisyklingai pasvirusiomis raidelėmis
rašyti. Tačiau pirmųjų mokslo metų pabaigoje išryškėja kiekvienam būdingas raštas, kuriame
atsispindi tam tikri asmenybės bruožai.
Rašysena iki gilios senatvės išlieka tokia pati, kokia susiformavo pirmųjų mokslo metų pabaigoje, be
abejo, nepaisant kai kurių gyvenimo etapų. Pavyzdžiui, studijų metais rašysena būna it su vištos
koja arba maištaujančio paauglio raštas gali šiek tiek pakisti. (Grafologė Elona Petkelienė)
2018 – ieji Spinduly prasidėjo gražiu Kalbų metodinio būrelio dailyraščio konkursu “Rašau Lietuvą”
(tikrai taip: pavadinimas kilo pagal LRT vykusį projektą “Dainuoju Lietuvą”:)), kuris buvo skirtas
Lietuvos valstybės 100 – ečiui paminėti. Tačiau mes rašyseną vertinome ne grafologų, o estetų
žvilgsniu.
Džiaugiamės, kad konkurse dalyvavo ne tik vaikai, jų tėveliai, bet ir ne vienas
senelis, nepatingėję prisėsti, paieškoti, palinkti virš knygos ir balto
popieriaus lapo… Tikiu, kad tie, kurie prie vieno stalo susirinkę stropiai rašė,
dalinosi savo mintimis, jausmais, pajuto ir bendros veiklos jungties jėgą. Kas
gali labiau suartinti mus, jei ne buvimas kartu ir bendra veikla?
Dėkojame visiems tautiškai nusiteikusiems ir dalyvavusiems šiame konkurse
mokiniams: Saulei Šiekštelytei, 1 d kl., Gytei Daškevičiūtei, 2 a kl., Rūtai
Vaitiekūnaitei, 4 a kl., Gabrielei Venslovaitei, 4 b kl., Lukai Mijai Dirmontaitei,
4 b kl., Faustei Tumaš, 4 b kl., Karolinai Našlėnaitei, 8 a kl.; mokytojams:
Ninai Dineikienei, Jūratei Mineikienei, Ramunei Klymantienei, Reginai
Mažrimienei, Danai Bruzgienei, Daivai Čižikienei, Jurgitai Zenevičiūtei; vaikų
tėveliams ir seneliams: Anai Kulevič, Stasei Dulkienei, Laurai Dirmontienei,
Mindaugui Vaitiekūnui, Nijolei Rutavičienei, Albertui Rutavičiui, Gediminui
Vaitiekūnui.
Pasak žurnalisto V. Balkūno, neretai rašydami „pametame“ tam tikras raidžių detales tai yra „k“ ar
„l“ rašome be kilpelių, tai rodo, kad per gyvenimą einame septynmyliais žingsniais. Lad linkiu
visiems rašyti kilpeles ant k“, „l“ ir visų kitų raidelių, kur tas kilpeles rašyti reikia. Ir ne todėl, kad
tokia rašysena taisyklinga, o todėl, kad sulėtintume savo skubrų ėjimą per šį gražų ir vienintelį –
TOKĮ – SAVO – gyvenimą.